Ar teko kada ankstyvą vasaros rytmetį, kai žemė dar tik rąžosi po tingaus miego ir velkasi iš rūko drapanų, matyti senųjų kaimo kapinaičių kryžių? Matosi tik jo forma, o perspektyva lieka balta ir minkšta it medvilnės pūkas. Būtų puiki nuotrauka. Ar teko kada ant balto popieriaus lapo bandyti nupiešti senųjų audinių raštus, kuriuose persipina saulutės, žalčiukai, katpedėlės ir kryželiai? Ne taip jau lengva tai padaryti, neprarandant ritmo ir proporcijų. O jei neturite nei fotoaparato, nei popieriaus lapo? Ką daryti, jei tos formos, ornamentai nuolat mirgėte mirga akyse, mintyse ir prašyte prašosi tapti apčiuopiama forma?
Prieš 16 metų senos apleistos sodybos palėpėje tautodailininkė Gintvilė Giedraitienė rado pakulų glėbį, o pievoje prisiskynusi įvairių žolynų, visas šias gamtos dovanas parsivežė namo, į miestą. Rankose vartė, lietė žolynus, glostė pakulas ir pamažu, tarsi savaime, ėmė gimti paukščiai. Primityvūs ir kreivi. Vis daugiau ir daugiau… Taip gimė pirmieji žolinukai, kurie per visus tuos metus plačiai pasklido po Lietuvą ir pasaulį. Gintvilės sukurti kryžiai, saulutės, paukščiai pavergė daugelio širdis ir jaukiai įsikūrė daugelio mūsų namuose.
Gintvilės kelias į žolinukų pasaulį prasidėjo dar studentavimo laikais. Tada ji pasinėrė į folklorininkų veiklą, važinėjo į ekspedicijas rinkti dzūkiškų dainų, vėliau aštuonerius metus gamtos apsuptyje dirbo Liaudies Buities muziejuje Rumšiškėse. Gamta buvo pirmoji Gintvilės meilė. Nuo vaikystės basomis lakstydavo po pievas, kalbėdavosi su augalais, medžiais, vandeniu. Gintvilė pasakoja, kad Rumšiškėse ji turėjau galimybę panirti į muziejaus fondų lobyną, kuriame atrado mistiškai savas spalvų, raštų, ornamentikos, simbolikos, formos gelmes.
Pirmieji žolinukai naujus šeimininkus surado Kaziuko mugėje, kurioje įprasta ieškoti margaspalvių verbų. Tačiau žolinukai nėra verba. Tai tarsi tradicinėje ornamentikoje išsaugota vasara žiemai su visomis spalvomis ir kvapais. Kiekvienas augalas turi savo gyvenimo ciklą – augimą, brandą ir mirtį. Birželį renkami vieni, liepą kiti. Gintvilė vos spėja aplakstyti visas jai žinomas augimvietes. O žino jų ne vieną ir ne dvi. Užaugusi Tauragėje, Utenoje, Kaune, dirbusi Rumšiškės, gyvenusi Birštone, Kaune, Prienuose ir Varėnos rajone, moteris įprato keliauti. Ji nuolat kelyje ir ieško, kur auga motiejukai, kur smiltyniniai šlamučiai, kur zuikio ašarėlės… Namuose Gintvilė ramiai neišbūna, ją nuolat apima nerimas – šaukia tos pievos.
Moters kūrybai didelės įtakos turėjo Gintauto Gavėnavičiaus, nemintų linų skulptoriaus, kūryba ir patarimai. Gintvilė dalyvavo jo seminaruose, o šis dalinosi ne tik savo kūrybos paslaptimis, bet ir įkvėpė ryžtis dalyvauti senas tradicijas turinčiose mugėse. Gintvilė patarimu pasinaudojo, tačiau, nors ir kaip jo darbais žavėjosi, maestro technikos nekopijavo, susikūrė savitą, tik jai vienai būdingą.
Kūrybinių sumanymų nuolat daugėjo. Šalia smulkių paukštelių, kompozicijų radosi vis didesni, įvairesni – gyvybės medžiai, kryžiai, saulutės, koplytėlės, gyvūnai… Vienas pagrindinių įkvėpimo šaltinių yra senosios stogastulpių, kryžių, koplytėlių viršūnės. Kartais Gintvilė pasipiešia jas ant popieriaus, jei didesnius, sudėtingesnius darbus nori padaryti. Tačiau labai dažnai būsimąją žolinukų formą diktuoja turima žolė, augalai, nuotaika. Kas nori, tas ir gimsta. Autorė teigia neturinti įtakos šiam procesui.
Paukščio motyvas labai dažnas žolinukuose. Paklausta kodėl, Gintvilė mąsliai atsako – gal, kad siela ilgisi laisvės…. Kažkokios vidinės, dvasinės laisvės. Skrydžio. Dangaus. Net pievos Gintvilei asocijuojasi su dangumi. Tai atsispindi ir jos eilėraštyje, kuris baltame popieriaus lape buvo užrašytas dar 1985 m.
Taku einu.
Iš abiejų pusių
Po pievą
Kaip po sparną. Tai skrendu, skrendu…
Žalieji sparnai, mielieji,
Kur nunešit?…
Gintvilė ne tik žolinukus riša, eiles rašo, bet ir tapo. Tapo ant senų lentų, šviesiomis skaidriomis spalvomis. Šis potraukis tapyti buvo toks stiprus, kad moteris baigė tradicinės ikonos tapymo kursus. Tik šiandien pažvelgus į jos darbus išvysime ne Madoną, Kristų ar šventuosius, bet iš vaikystės pasakų atkeliavusias auksaplaukes mergeles, paukštukus, kuriuose sunkte persisunkusi senoji baltų pasaulėžiūra. Gintvilės tapyba tarsi užmirštos kultūros atspindys, tarsi pagoniškoji ikona, primenanti tai, kas taip tolimai artima.
Šiandien vaikštinėjant po Kaziuko ar Kazimiero muges Vilniuje ar Kaune galima išvysti ne vieną jos mokinį, bandantį sekti Gintvilės pėdomis. Per penkioliktą darbo metų Kauno tautinės kultūros centre ji pravedusi dešimtis seminarų mokytojams, suaugusius ir vaikams apie žolinukus ir jų gimimo paslaptis. Tačiau tiems, kas yra bent kartą matę Gintvilės darbus, niekada nekyla abejonių, kur mokytojos, o kur jos pasekėjų darbai. Vienas jos gerbėjų yra pasakęs: „Gintvilės kūrybą labai lengva atpažinti, nors teko matyti ir bandymų pamėgdžioti jos „žolinukus”. Būtent, lygindamas jos kūrinėlius su kitų meistrų panašiais darbeliais, pajuntu, kokie tobuli jie… Pasižymi jie išbaigtumu, preciziškumu ir subtilumu. Menininkės kūryba man primena „homo ludens” būseną. Ar dar net drąsiau – žaidžiančio Kristaus… „Žolinukai” spinduliuoja Gintvilės širdies ir minties šilumą, energiją bei harmoniją. Jie – tarsi garsiųjų Vilniaus verbų XXI-o amžiaus pradžios menininko kūrybinė išraiška, atkartojimas…”
Šiandien 48 metų tautodailininkė, Aukso vainiko laureatė, gyvena Prienuose, Didžiųjų Nemuno kilpų kaimynystėje. Nors jos didžioji gyvenimo svajonė – turėti namus gamtos prieglobstyje – taip ir liko neišsipildžiusi, nors teko ištverti skaudžius likimo rykštės kirčius, Gintvilė yra pilna gyvenimo džiaugsmo, tikėjimo ir vilties, kurios jai suteikia jos atžalos. Dabar ji laukiu vasaros, atgimusių augalų, prisikeliančios, bundančios gamtos, kvepiančios žemuogės ant smilgos, spalvų, paukščių čiulbesio ir bendrystės su visu tuo.
…Kokiais žodžiais reiktų perduoti žalios žolės ar šviežio šieno kvapą, stiebelių lankstumą, žiedynų trapumą, paukščio žvilgsnį? O keistų kryžių – saulių simboliai? Kiekvienas kūrinys kitoks, kiekviename vis kitos prasmės užkoduotos, širdimi prisilietusiems vis kitas vidines stygas užkabina…
…Tai – gilios lietuviškos savasties išraiška. Su užkoduota nacionalinės tradicijos pajauta, su nostalgija kaimui, Lietuvos peizažui, kuris neturi jokių kalnų didybės, nėra dinamiškas, bet labiau ramus, kaip ir tie Gintės žolynų kūriniai – tylūs, bet kartu tampantys simboline nuoroda į kažką giliau… Žiūrint į juos prisimenu vaikystės vasaras, kai einant kokiais pagrioviais norėdavosi išglostyt ten esančius žolynus… Ir toks gerumas apimdavo…
…Tai tarsi Lietuvos kelias, kur persipina pagonybė ir krikščionybė. Tai paprasta ir kartu labai originalu. Ir tai visuma, jos sielos atspindys…
© Sraigūnas Lėtūnas 2013