Esu iš tos prarastosios kartos, kuriai bažnyčia tėra architektūra, istorija, dailė, menas. Tačiau, kažkodėl labai magėdavo užsukti pas liuteronus. Ten viskas arčiau žmogaus, arčiau žemės. Po pamaldų pastorius kiekvienam paduoda ranką, pasiteirauja, kas naujo, kaip laikosi šeimyna. Nėra tos priverstinės gėdos jausmo – išpažinties. Bendruomenė sustojusi gieda taip, kaip viena kryptim siūbuoja pušys šile. Ten yra kažkas kitaip, kažkas miela širdžiai. Bet likimas taip lėmė, kad ir į šią bendruomenę neįsiliejau.
Šiandien žvelgiant jau iš kitos perspektyvos, tenka tik raudonuoti iš gėdos, kad tai, kas pastatė mūsų valstybę ant tų tikrųjų pamatų – raštingumo, savos kalbos išsaugojimo, savimonės susiformavimo, – XIX a. tėra ujamos podukros vietoje. Kunigaikščiai Radvilos reformacijos idėjas kaip kelrodę žvaigždę nešė į Didžiąją Lietuvą. Reformatoriai reikalavo, kad pamaldos vyktų gimtąja kalba, kad Biblija ir Katekizmas būtų spausdinami gimtąja kalba. Tas stebuklas įvyko. Martyno Mažvydo „Katekizmas“, Baltramiejaus Vilento „Evangelijos“, Jono Bretkūno „Biblija“. Šie monumentalūs veikalai padėjo išsaugoti lietuvių kalba.
Deja… Nusilpo, išmirė reformatoriai Radvilos, užgeso ir reformacijos šviesa Lietuvoje. Na gerai, tebūnie rusena. Valstybė, kuri išgyveno ir sutvirtėjo padedant reformacijai, šiandien tik statistikos suvestinėse įvardina, kad Lietuvoje yra reformatai. Netikit? Pasižvalgykim vos į kelias vietoves Lietuvoje.
Deltuva. Štai taip atrodo viena seniausių reformatų šventovių Lietuvoje. Apleista beveik prieš šimtmetį. Nuniokota per Antrąjį pasaulinį. Ji taip ir nyksta diena iš dienos. Prieš dešimt metų darytose nuotraukose matyti, kad ja dar buvo rūpinamasi. Dabar uždėta lentelė „Stop. Eiti pavojinga“, o viduje jau siūbuoja suaugę medžiai… Ką bekalbėti apie modernios architektūros pasididžiavimą, Karolio Reisono (1894-1981) projektuotos, Kauno evangelikų reformatų bažnyčios likimą, kuri iki šių dienų tarnauja kaip sporto salė ir valgykla… Tai tik valstybės požiūrio klausimas į fundamentalią savo vertybių esmę.
O dabar atverskime visa ko pradžios puslapį. Abraomas Ginvilonis. Iš Kulvos dvaro. Dvaro šiandien geriau neieškokime, nes iš gėdos norėsis skradžiai žemę prasmegt. Geriau Jonavoje, prie skulptorių Konstantino Bogdano (1926-2011) ir Mindaugo Šnipo (g. 1960) sukurto paminklo, nulenkime galvas išskirtinei asmenybei Abraomui Kulviečiui (1510-1545), kuris tapo švietimo švyturiu Didžiojoje Lietuvoje. Taip, tai jo dėka atidaroma pirmoji aukštesnioji mokykla Vilniuje. Išsilavinimą gavęs Krokuvos (Lenkija), Liuveno (Nyderlandai), Leipcigo ir Vitenbergo (Vokietija), Sienos (Italija) universitetuose, laisvai kalbėjęs graikų, hebrajų, vokiečių, italų kalbomis, jis pelnė karalienės Bonos Sforzos (1494-1557) prielankumą, drąsiai skleidė protestantiškas idėjas. Tačiau karalienei trumpam išvykus, jis buvo priverstas dėl savo įsitikinimų ir drąsos kritikuoti katalikų bažnyčią, bėgti iš Lietuvos.
Prieglobstį surado Karaliaučiuje, kur jį priglaudė kunigaikštis Albrechtas (1490-1568), pavedęs lietuviui kuriamo universiteto rūpesčius. 1544 metais įkūrus Karaliaučiaus universitetą A. Kulvietis tapo jo profesoriumi ir Graikų kalbos katedros vadovu. Karaliaučiuje dar 1543 m. pradžioje A. Kulvietis sukūrė pirmą Lietuvos Reformacijos tekstą – tikėjimo išpažinimą (lot. Confessio fidei), parašytą viešo laiško karalienei Bonai Sforzai forma. Į gimtąją kalbą vertė giesmes ir psalmes. Tai buvo kelio pradžia, kuriuo lietuviškas žodis ėjo į savo pirmąją knygą – Martyno Mažvydo „Katekizmą“, išvydusią pasaulį 1547 m. Deja, A. Kulviečiui jau nebuvo lemta jo pamatyti.
1545 m. pavasarį A. Kulviečiui buvo oficialiai suteiktas leidimas grįžti į Lietuvą, tačiau balandį Vilniuje jis staiga susirgo ir, nuvežtas į gimtąją Kulvą, mirė tų pačių metų birželio 6 dieną. Motina Elžbieta Kulvietienė teigė, jog Abraomas buvo nunuodytas priešininkų. Bažnyčia A. Kulvietį ir po mirties laikė eretiku ir neleido laidoti kapinėse, todėl jis buvo palaidotas kažkur prie namų – ant kalvos Kulvoje. Mirdamas A. Kulvietis draugų prašė lietuviškai giedoti jo paties išverstas psalmes.
Po A. Kulviečio mirties Karaliaučiuje liko jo aštuoniasdešimties Europoje įsigytų knygų lotynų, senovės graikų ir hebrajų kalbomis rinkinys. Tai pirmoji privati lietuvio bajoro biblioteka, sukaupta dar neprasidėjus knygų leidybai Lietuvoje. Be antikinės grožinės literatūros klasikų – Homero, Ezopo, Sofoklio, Euripido, Vergilijaus ir kitų leidinių, joje buvo Platono, Aristotelio, Ptolomėjaus, Plutarcho, Cicerono veikalų, 4 „Civilinės teisės“ tomai, nemaža kalbos mokslo, taip pat religinių protestantiškų knygų. Tai rodo, kad A. Kulvietis buvo vienas didžiausias ano meto lietuvių eruditų.
Mirus A. Kulviečiui kunigaikštis Albrechtas atsiuntė jo motinai Elžbietai užuojautos laišką bei persiuntė A. Kulviečio kuklią mantą ir visą biblioteką (būtų įdomu sužinoti jos likimą). Karaliaučiaus bažnyčioje A. Kulviečio atminimui buvo įmūryta paminklinė lenta su lotyniška epitafija.
O Lietuvoje… O Lietuvoje turime 2009 m. Jonavoje atidengtą paminklą Abraomui Kulviečiui ir 1978 m. Kulvos kaime, ant Smičkių kalvos, aukščiausios Jonavos rajono vietos, pastatytą obeliską su paminkline lenta (architektas Kęstutis Gibavičius (1940-2008)). Manoma, kad šis paminklas stovi ant A. Kulviečio kapo. Manoma… Na, dar Jonavoje yra jo vardu pavadinta gatvė, o Šiauliuose, Telšiuose ir Naujojoje Vilnioje nedidukai skerstgatviukai miestų pakraščiuose. Štai ir viskas. Tik tiek. O kam daugiau reikia…
© Sraigūnas Lėtūnas 2017