Šimtai žiūrovų su nekantrumu laukia žiuri sprendimo, kam šiemet atiteks gražiausiosios titulas. Karūna su perlais laukia savo naujosios šeimininkės. Po ilgų debatų grožio ekspertai nusprendė – pati pačiausia 2014 metais tapo gražuolė, kurios numeris – penki. Pamažu atsidaro žiogrių tvoros vartai ir iš medžio paunksnės, šiaudų girliandomis puoštu podiumu, išdidžiai žingsniuoja Marcė. Publika ošia nuo plojimų ir ovacijų. Marcė tapo ir žiūrovų favoritė.
Arkliukai-ožiukai
Sekmadienio rytas nežadėjo nieko gero – lietus pliaupė kaip iš kibiro. Automobilis skrodė balas ir yrėsi vis arčiau Aukštaitijos sostinės. Tolumoje pasirodė aukštas bažnyčios bokštas. Atrodė, kad jo viršūnė draskė lietaus debesis ir bandė surasti giedro dangaus lopinėlį. Ir išties – vos privažiavus įvažiavimą į miestelį, kurį puošė gausi šiaudinių ožkų šeimyna, lietus pradėjo rimti.
Miestelyje, kuriame gyvena kiek daugiau nei pusantro tūkstančio gyventojų, tvyrojo tyla ir ramybė. Tačiau automobilio pastatyti nebuvo kur – visi kelkraščiai buvo aptūpti keturračių transporto priemonių. O kadaise į šį miestelį atvykti padėdavo maži, žemi, tačiau ištvermingi arkliukai, kurie sugebėdavo įveikti apylinkių pelkes. Tuos arkliukus žmonės vadino ožkomis, o miestelį, kur jie gyveno – Ožkauosčiu. Veltui šiandieniniame žemėlapyje ieškosite tokio pavadinimo – jo nebėra, kaip ir ištvermingųjų arkliukų-ožiukų.
Klausantis šio padavimo, šiandien atrodo keista ir net nelogiška arklius ožkomis vadinti. Keista, nes keliones įsivaizduojame automobiliu, traukiniu, laivu ar lėktuvu. Tačiau seniau į vežimus kinkydavo ir arklius, ir karves, ir šunis. Interneto platybėse galima rasti daugybę keistų nuotraukų, kuriose vežimus traukia net kiaulės, kalakutai, avinai ir kiti gyvūnai. Prieš pora šimtmečiu kinkyta ožka nebuvo jokia keistenybė.
Dar vienas padavimas atskleidžia jau šių dienų miestelio pavadinimo kilmę. Sakoma, kad tie, kurie įveikdavo pelkes, ramūs surasdavo kelio galą į kadaise čia stovėjusią pilį. Todėl vietovė Ramygala vadinama.
Velnias, ožka ir egzorcistas
Šiandieniniai miestelio gyventojai taip pat ramūs – kur jau kur, bet į Ramygalą nelabasis neužsuks. Ką jis čia veiktų žinodamas, kad Ramygaloje klebonauja vienas iš septynių oficialių Lietuvos egzorcistų – kleb. g. kan. Edmundas Rinkevičius. Gal todėl miestelėnai nebijo pasipuošti šiaudinėmis ožkomis, nors liaudies išmintis byloja, kad ožys – velnio gyvulys, o ožka – velnio turtas.
Pasakojama, kad kitą kartą pradžioje pasaulio sutvėrimo Dievas sutvėręs kai kuriuos gyvulius. Velnias prisistebėjęs ir pagal savo paveikslą užsimanė nulipdyti kokį sutvėrimą. Nulipdė su barzda, ragais ir liepė bėgti. Bet nulipdytas galvijas stovi, ir gana. Tada Velnias, užkėlęs pirmutines kojas ant tvoros, rėkė:
– Ožka, per tvorą!
Ožka stovi, ir gana. Pamatęs Dievas Velnio puikybę, o ne galybę, liepė pripūsti dvasios. Velnias, pakėlęs uodegą, pradėjo pūsti. Kad pripūtė, užmiršo atlenkti, ir gyvulys pradėjo judėti. Dievas tarė:
– Gyvuly, bėk!
Ir gyvulys striuokt per tvorą! Uodega nutrūko ir pasiliko Velnio naguose. Tokia tai ožka – Velnio dirbta, Dievo tverta, be uodegos…
Vienas garsiausių Lietuvos egzorcistų E. Rinkevičius, pats būdams meniškos sielos – tautodailininkas, poetas, rašytojas ir fotomenininkas, – neprieštaravo kūrybingiems miestelėnams, panorusiems į Ramygalą sukviesti pačias gražiausias Lietuvos ožkas ir ožius, surengti grožio konkursą. Specialiai šiam renginiui klebonijos kieme buvo sukurtos ir pirmosios šiaudinės ožkos, papuošusios miestelio prieigas.
Mis Ožka Lietuva, arba kaip tapti Lietuvos kultūros sostine
Prieš penkerius metus Ramygala, drauge su kitais miestais ir miesteliais, rungėsi konkurse dėl teisės tapti Lietuvos kultūros sostine. Kūrybingi miestelėnai, susibūrę į idėjų laboratoriją „Keisk“, susėdę pasitarė ir paruošė neįtikėtinai originalią vasaros renginių programą, kuri kitus miestus nurungė be jokių didesnių pastangų. Vertinimo komisija vienbalsiai pasisakė už Ramygalą. Niekas neabejoja, kad tokį jų sprendimą lėmė, tarp solidžių renginių įsiterpęs, itin originalus ir šmaikštus renginys – Mis Ožkos rinkimai.
Lietuvoje grožio kultas puoselėjamas nuo tarpukario laikų, kuomet buvo surengti pirmieji Mis Lietuva grožio konkursai. Vėliau ši tradicija tapo itin populiari ir kiekviena save gerbianti mergina svajodavo užsidėti grožio karalienės karūną. Na, jei nepavykdavo pasipuošti karūna pačiai, stengdavosi tokį titulą iškovoti savo katinėliui ar šuneliui. Šiandien nieko nestebina žmonės, kurie aukoja savo laisvalaikį bei santaupas ir augintinius vežioja po įvairiausius grožio konkursus. Tačiau Lietuvoje organizuoti ar dalyvauti ožkų grožio konkurse buvo neregėta negirdėta.
Ožkų paradu Ramygalos gyventojai nusprendė įamžinti savo krašto legendas ir tapti Lietuvos pamplona, į kurią norėtųsi atvykti dėl itin originalaus ir šmaikštaus renginio. Apie pirmuosius ožkų grožio atlaidus rašė spauda. Reportažus apie raguotąsias gražuoles iš Lietuvos ruošė visų šalies televizijos kanalų žinių tarnybos. Susidomėjo renginiu ir Reuters naujienų tarnyba, išsamus foto-reportažas pasiekė netgi China Daily dienraščio skaitytojus. Taip žinia apie trylika, velnio tuzinui atstovaujančių raguotų gražuolių iš Lietuvos, apskriejo visą pasaulį. Rinkodaros specialistai be jokios abejonės šį renginį gali įtraukti į visus marketingo vadovėlius.
Tačiau Ramygalos gyventojai, į originalią šventę pritraukę tūkstantines žiūrovų minias, net nesvajojo apie tokią sėkmę – jie norėjo tik kiek kitokios miestelio šventės. Saudo Arabijoje ar Jordanijoje, kur renkamos gražiausios pasaulio ožkos, taikomi griežtai reglamentuoti grožio atrankos kriterijai, panašiai kaip kačių, šunų, avių ar žirgų grožio konkursuose. Ramygaloje grožio atrankos kriterijai yra susiję tik su raguotųjų šeimininkų išmone ir humoru. Prieš šventę ožkos buvo šukuojamos, puošiamos kaspinais ir skarelėmis, o varžėsi jos šokinėjimo per kliūtis, piešimo, kopūsto graužimo ir kitose rungtyse. Arabiško renginio solidumo čia nerasi nei su žiburiu, tačiau geros nuotaikos – į valias.
Londono ir Ramygalos olimpiados
Kad 2012 metais Londone vyko olimpinės žaidynės, žino visas pasaulis. Ramygaloje tais pačiais metais surengtos pirmosios Ožkų olimpinės žaidynės. Kaip ir dera, žaidynėse suplevėsavo olimpinė vėliava, buvo uždegta olimpinė ugnis. Spalvingomis vėliavėlėmis aptvertame „stadione“ išsirikiavo raguotos žaidynių dalyvės.
Dėl čempionės titulo ožkos rungėsi futbolo, virvių traukimo, disko metimo, penkiakovės ir sprinto rungtyse. Bene linksmiausia buvo stebėti futbolo varžybas, kur raguotosios, drauge su savo šeimininkais, buvo pasiskirsčiusios į „Kopūstų“ ir „Morkų“ komandas. Po varžybų abi komandos galėjo gardžiuotis kopūstais ir morkomis. Žaidynių čempionės buvo apdovanotos iš vytelių pintais olimpiniais medaliais, kuriuos nupynė tautodailininkė Danutė Ulienė.
Jubiliejinis ožkų grožio renginys
Į aukščiausių Lietuvos bažnyčių dešimtuką įrašytoje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje per Jonines vyksta atlaidai. Tuomet į Ramygalą suplūsta daugybė tikinčiųjų. Miestelis šurmuliuoja nuo atvykusiųjų maldininkų ir prekybininkų, kurie siūlo savo gėrybes. Bene ant kiekvieno stalo galima rasti vienokios ar kitokios su ožkomis susijusios simbolikos – ožkų pieno sūrių, pyragaitį „Ožiukas“, veltinį ožį ir panašiai. Tiek maldininkai, tiek miestelėnai ir jų svečiai su nekantrumu laukia kitų atlaidų – Ožkų grožio konkurso.
Pagrindinėje miestelio aikštėje išsirikiuoja raguotosios gražuolės ir išdidžiai žingsniuoja į amfiteatrą, kur įrengtas podiumas ir scena. Konkurso dalyvės slepiasi specialiai joms žiogrių tvora atitvertoje teritorijoje. Čia jos gali ramiai žolės parupšnoti, o nerimastingesnės ir medžio lają paskabyti. Tuo tarpu kai kurie žiūrovai su gražuolių šeimininkais veda derybas dėl būsimų palikuonių pirkimo – pardavimo. Bene labiausiai domimasi ištaigingai pasirėdžiusios Marcės ožiukais. Šiais metais mažuosius gražuoliukus buvo galima suderėti už pusketvirto šimto litų.
Jei pirmaisiais metais konkurse dalyvavo trylika ožkų iš visos Lietuvos, tai šiemet ragus dėl grožio surėmė penkios vietinės ožkelės. Tiesa, suaugusiųjų raguotųjų buvo trys, o dvi dar tik paaugliukės. Tarp trijų suaugusiųjų būta ir vieno ožio – konkursas atitiko visus lyčių lygybės reikalavimus.
Stilizuotu podiumu ožkos, ožys ir ožkelės žengė į sceną, demonstravo savo sugebėjimus arba užsispyrimą, kuris labiausiai pralinksmindavo žiūrovus. Mažosios ožkelės dar tik pratinosi prie scenos, tad ir parodyti kažin ko negalėjo, tačiau be prizų neišėjo. Margaspalviu cilindru pasipuošęs į sceną žengė ant kojų nenustygstantys ožys, kurio vardas – tiesiog Ožys. Jis žiūrovams demonstravo savo šoklumą į aukštį – stiebėsi ant galinių kojų ir siekė nugvelbti į virš galvos laikomą skanią medžio šakelę. Kol renginio vedėjai publikai komentavo Ožio privalumus, šis nieko nelaukęs stryktelėjo ir iš žavingos vedėjos rankų išplėšė ir surupšnojo lauko gėlių puokštę. Publika plojo ir kvatojosi iš tokio džentelmeno pokštų.
Tačiau visus labiausiai sužavėjo ožkelė Marcė, kuri jau ne pirmus metus dalyvauja grožio konkurse. Ji, nors ir su užsispyrimo priemaišomis, demonstravo savo sugebėjimus lakstyti suoliuku ir šokinėti per kliūtis. Marcės išmonė ir paklusnumas jau seniai žavi šio renginio žiūrovus, tad niekas net neabejojo, kad garbinga žiuri, susėdusi ant šieno kitkų, savo simpatijas skirs būtent jai. Marcei net nereikalingas pavadėlis, ji kaip šunytis sekioja savo šeimininkę ir klauso visų jos komandų. Tačiau ožka nebūtų ožka – kai komisijos pirmininkas norėjo Marcei uždėti grožio karalienės karūną – ši užsispyrė ir neleido to padaryti. Tautodailininkės Danutės Ulienės pintą karūną teko užsidėti pačiai ožkos Marcės šeimininkei.
Kol žiuri tardavosi, kol ožkos ruošdavosi savo pasirodymams, amfiteatro scenoje pasirodydavo šokėjos. Žiūrovai juokaudami replikavo, kad tai išskirtinis laikas, kuomet gali pasirodyti miestelio gražiosios dvikojės ožkelės. Šiltos šokėjų šypsenos ir plastiški judesiai užburdavo žiūrovus ir sulaukdavo audringų jų plojimų.
Ožkos, kultūra ir politika
Ožkų parado idėja miesteliui pelnė Lietuvos kultūros sostinės titulą. Ruošdamiesi sutikti svečius miestelėnai nusprendė kiek galima daugiau papasakoti savo svečiams apie save ir savo istoriją. Miestelio gatvėse, ant pastatų fasadų, išsibarstė dideli stilizuoti metraščio lapai, ant kurių kaligrafiškai surašyti svarbiausi Ramygalos istorijos įvykiai.
Juose užfiksuotas ir pasakojimas apie arkliukus-ožkas, apie pilį, apie Napoleono užkastą, bet vis dar nesurastą lobį, bažnyčios bokšte gaudusius ir nukritusius varpus, prezidento A. Smetonos atidarytą gimnaziją, senąjį knygyną ir žinoma, apie pirmąjį Ožkų paradą. Atvykusiuosius autobusu pasitinka ir žaismingai ištapyta autobusų stotelė – ant jos sienų atsirado linksmiausiu pripažintas miesto logotipas bei informatyvus žemėlapis.
Miestelio svečius pasitinka nauju rūbu pasidabinusi Laisvės aikštė, kurioje stovi išraiškingas skulptoriaus Kazio Kisielio darbas. Medžių paunksnėje stovi didinga gimnazija, menanti prezidento A. Smetonos apsilankymą Ramygaloje. Žiūrint į medžių šešėlių žaismą ant gimnazijos sienų atrodo, kad balkonėlyje vėl pasirodo prezidentas, ir išdidžiai stovėdamas, rėžia didingą kalbą pastato pašventinimo iškilmių proga. Akį patraukia ir negyvenamas namelis, žaismingai nusagstytas sagomis. Iš sagų sagelių sudėlioti įvairiausi ornamentai. Kitų negyvenamų pastatų akys pasipuošusios senovinėmis miestelio nuotraukomis, kuriose vietiniai gyventojai atpažįsta savo tėvus, senelius ar prosenelius.
Tačiau įspūdingiausiai atrodo šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastatas. Vieni šio pastato projektą priskiria švedų architektui Karlui Edvardui Strandmannui, kiti – lietuviui Vaclovui Michnevičiui. Kaip ten bebūtų, tačiau bažnyčia pastatyta ir pagal Ramygaloje gyvenusių bei čia dirbusių žmonių įgeidžius.
Pasakojama, kad kai į Ramygalą atsikėlė kunigas Juozapas Genys, bažnyčios pamatai jau buvo padėti. Jis apžiūrėjęs pamatus nesutiko, ir atmatavęs žingsniais, pasakė: „Bažnyčia bus tokia” ir įkalė kuoliukus pažymėdamas naujas ribas. Kai buvo pastatyta bažnyčia, įkelti varpai, kunigas kalbėjo: „Įdomu kam pirmam dabar paskambins varpai”. Netrukus kunigas mirė (1907 m.), tad jam pirmam ir skambėjo varpai… Neogotikinėje, 70 m aukščio bokštu pasipuošusioje bažnyčioje, vyksta ir sakralinės muzikos koncertai, kurie buvo vieni svarbiausių Lietuvos kultūros sostinės programoje.
Miestelis puošėsi ir puošiasi. Gal kiek lėčiau nei prieš penkerius metus, kuomet buvo intensyviai ruošiamasi karūnuotis Lietuvos kultūros sostine. Galbūt ir todėl, kad vienas energingiausių idėjų generatorių Domas Petrulis dabar yra tolokai nuo Ramygalos ir Aukštaitijos sostinės. Domas buvo vienas pagrindinių Ožkų parado organizatorių. Vietiniai juokauja, kad barzdotos raguotosios padėjo kopti karjeros laiptais. Netrukus po šio renginio Domas tapo Panevėžio rajono savivaldybės tarybos nariu, o dar po metų – Seimo nariu. Tad dabar Ožkų parado dalyvės, atsiimdamos garbingus apdovanojimus, letena „spaudžia“ Seimo nario ranką.
Šių metų ožkų grožio atlaidai jau praeitis, tačiau visi nespėjusieji ir susidomėjusieji turės progos apsilankyti Ramygaloje kitais metais, per Jonines. Ramygala neįsivaizduoja savęs be ožkų, atlaidų ir geros nuotaikos.
© Sraigūnas Lėtūnas 2014