Šimtai vardų vienam augalui
Šiauriniame pusrutulyje paplitusį aukštą, ryškiais rausvais žiedeliais pasipuošusį augalą žmonės vadino pačiais įvairiausiais vardais. Šiaurės Amerikos indėnai ją vadindavo ugnies žole, nes ji pirmoji išdygdavo gaisravietėse, Kanadoje – didžiąja gluosniažole, nes jos lapai panašūs į gluosnio lapus, o Didžiojoje Britanijoje – oleandrine gluosniažole, nes žiedų spalva ir lapai panašūs į oleandrus.
Tuo tarpu slavai, dėl augalo išskiriamų pūkų, kuriuos naudodavo pagalvėms ar vietoj vatos, vadino jį barzdotąja žole, pūkiniu, o dėl stiebų, iš kurių būdavo išgaunamas pluoštas virvėms vyti ir medžiagoms austi – laukine kanape, laukiniu linu, dėl miltingų mineralais prisotintų šaknų – duonine.
Lietuviai šį augalą dažnai vadindavo ožkarože ir tik XIX a. pabaigoje Laurynas Ivinskis (1810-1881), kūręs pavadinimus daugeliui augalų, pasiūlė vadinti jį garomečiu. Tokį vardą jis sugalvojo ne veltui: kai atsidaro subrendę vaisiai, iš jų išsiverčia smulkios, baltais plaukeliais apaugusios sėklos. Net silpnam vėjeliui papūtus, pūkuotos sėklos pakyla ir susidaro įspūdis, kad iš sąžalyno kyla balti garai. Vėliau L. Ivinskio pasiūlytas pavadinimas truputį pakeistas ir augalas pradėtas vadinti gauromečiu. Šis pavadinimas irgi taiklus – vėjo nešiojami plaukuotų vaisių gumulai primena gaurų kuokštus.
Mokslininkai ilgą laiką gaurometį buvo priskyrę ožkarožių genčiai (lot. Epilobium), nes abu jie gana panašūs savo žiedais, lapais, pūkuotomis sėklomis. Ožkarožių pasaulyje priskaičiuojama apie 200 rūšių, o Lietuvoje auga devynios ožkarožių rūšys. Tik 1873 m. vokiečių mokslininkas Ludwig Georg Karl Pfeiffer (1805-1877), kalbėdamas apie gaurometį, priskyrė jį visai atskirai genčiai Chamaenerion, kuri išvertus iš graikų kalbos reiškia žemasis (chamai) oleandras (nerion). Pats pavadinimas Chamaenerion buvo žinomas dar nuo 1561 m, bet tik XIX a. gaurometis buvo priskirtas atskirai genčiai. Šioje gentyje dabar glaudžiasi aštuonios rūšys, o Lietuvoje auga tik viena rūšis – siauralapis gaurometis (Chamaenerion angustifolium).
Naktinių drugelių meilės šokių žiedai
Seniai seniai už nuodėmes dievai žmonėms pasiuntė baisių ligų. Jų negalėjo išgydyti net žyniai. Žmonės meldė pasigailėti, bet dievai buvo akli ir kurti. Žmonių maldas išgirdo vienintelė nakties deivė Lada. Sidabrinėje laivėje ji atplaukė per naktinį dangų ir pasėjo žemėje vaistinių augalų sėklų. Pirmasis, kuris neiškentė ir sudygo, išskleidė savo žiedus dar saulės spinduliams nenušvietus dangaus, buvo gaurometis. Ir dabar siauralapis gaurometis daugiau nakties nei dienos augalas – nakčiai jis nesuskleidžia žiedų, laukia naktinių drugelių, kad šie sušoktų meilės šokį. Būtent drugeliai padeda apdulkinti gauromečio žiedus.
Kaip Ivanas Rūstusis briedžių šieną pavogė
Kadaise Baltijos jūros pakrantėse kūrėsi finougrų gentys. Šalia dabartinės Estijos, šiaurės rytuose glaudėsi Ingrija, kurioje gyveno ir votų (vodų) gentis. Nuo seno jie gėrė ir tebegeria siauralapio gauromečio arbatą, kurią vadina Irvieinä (briedžių šienu). Ingrijos kraštas nuolat kentė kitataučių antpuolius. Pirmiausiai čia kojas bandė apšilti slavai, vėliau vikingai, o Kalavijuočių ordino riteriai 1240 m. Koporjės įlankoje pasistatydino tvirtovę, kurią po metų sugriovė Novgorodo kunigaikštis Aleksandras Nevskis (1221-1263). Pasakojama, kad sužeistus karius jis įsakė girdyti vietinių gaminama Koporjės arbata, kad šie greičiau sustiprėtų ir pasveiktų.
1579 m. caras Ivanas Rūstusis (1530-1584) nusiuntė savo vaivados sūnų Rusiną Gavrilovičių Elaginą (Русин Гаврилович Елагин) dirbti vietininku Koporjės tvirtovėje ir nurodė padaryti viską, kad Koporjės arbata taptų svarbiausiu ir geriausiu gėrimu visoje Rusijos karalystėje. Nuo to laiko Koporjės arbata imta vadinti Ivano arbata (Иван-чай).
Juodosios arbatos (ne)šešėlyje
Juodoji arbata iš Kinijos į Rusiją atkeliavo tik XVIII a. Daugeliui tai buvo prabangos prekė ir ne visada įperkama. Pasakojama, kad pirklys Soviolovas (Савелов), kurį laiką dirbęs Rusijos atstovybėje Kinijoje ir ten nusižiūrėjęs arbatžolių fermentavimo procesą, sugrįžęs į Rusiją, pritaikė jį gauromečio fermentavimui. Netrukus šis gėrimas, skoniu labai panašus į juodąją arbatą iš Kinijos, plačiai paplito po Rusiją.
Jekaterinos II (1729 – 1796) valdymo laikais Koporjės arbatos gamyba tapo pramonine. Pagrindinis jos centras taip ir liko Koporjės gyvenvietė. Pajutę gerą uždarbį, kai kurie pirkliai padirbinėjo Kinijos arbatos eksporto dėžes ir vietoj juodosios arbatos į jas dėdavo fermentuotą gaurometį. 1833 m. buvo išlestas įsakas, draudžiantis falsifikuoti arbatą.
Garsas apie Koporjės arbatą sklido toli už jūrų marių. Europoje ji gerai žinoma ir pirmiausiai asocijavosi su Rusija, kaip kad Persija su kilimais, Kinija su šilku ar Damaskas su plienu. Netgi Didžioji Britanija, kuri valdė milžiniškas arbatžolių plantacijas Indijoje, kasmet pirkdavo tūkstančius pūdų Koporjės arbatos. 1910 m. šio produkto eksportas Rusijoje viršijo pajamas gaunamas iš kailių ir net aukso. Vienintelis produktas, kurio neaplenkė Koporjės arbata buvo kanapių pluoštas.
Gyduolis ir carams, ir varguoliams
Gauromečio gydomųjų savybių tyrimai buvo pradėti XX a. pradžioje. Mongolų kilmės Tibeto medicinos gydytojas ir gydomųjų augalų žinovas Žamsaranas Piotras Badmajevas (Жамсаран Пётр Алекса́ндрович Бадма́ев 1810-1920) Peterburge įsteigė gydyklą didikams, kurioje lankėsi visa Rusijos ie Europos aukštuomenė. Badmajevas, vienas svarbiausių Didžiojo žaidimo dalyvių, tapo ir caro šeimos gydytoju, rūpinosi ligotu caraičiu Aleksėjumi (1904-1918). Jis ir pats vartojo žolelių eleksyrą, kurio sudėtyje buvo gaurometis. Badmajevas teigė, kad šio eleksyro dėka jis gyvens du šimtus metų.
Gal būtų ir pavykę, jei ne lemtingi įvykiai Rusijoje. 109 metų amžiaus caro šeimos gydytojas, kaip kontrrevoliucionierius buvo suimtas. Po kelių mėnesių jis buvo išleistas į laisvę, bet žiaurūs kankinimai kalėjime palaužė gydytojo sveikatą ir netrukus jis mirė, taip ir neatskleidęs sukurto eleksyro paslapties.
Revoliucionieriai susidorojo su visais, kurie tyrinėjo gaurometį, sunaikino tyrimų dokumentus, laboratorijos. Tačiau netrukus bolševikai susizgribo ir Lavrentijaus Berijos (1899-1953) nurodymu vėl buvo atidaryta gauromečio arbatos tyrimo laboratorija ir arbatos gamybos cechas Koporjėj, o produkciją platinama vaistinėse, ligoninėse.`
Augalas feniksas – Hitlerio siaubas
Apie magiškas gauromečio galias, kurios gali suteikti jėgų, žvalumo ir sotumo jausmą, žinojo ir Adolfas Hitleris (1889-1945). 1941 m. pabaigoje karo lauko vadas Wilhelm Ritter von Leeb (1876- 1956) iš Hitlerio gavo keistą nurodymą – išsukti iš pagrindinio kelio, vedančio link Leningrado, ir nuvykti į Koporjė. Leningrado blokada buvo atidėta. Reikėjo įvykdyti operaciją, pavadintą „Gyvenimo upė“.
Vokiečiai nušlavė Koporjė ir arbatos gamyklą, tankais išvažinėjo gauromečio plantacijos laukus. Tik jie nežinojo, kad gaurometis, kaip feniksas, išdygsta ten, kur ką tik praūžė gaisro ugnys, sproginėjo karo bombos. Tai laukinis augalas su neįsivaizduojamu gyvybingumo genu, prie kurio niekada nėra prisilietusi žmogaus ranka, kuriam niekada nereikėjo žmogaus globos.
Karalių karalius
Nors gauromečiai ir toliau žydi, bet po karo Koporjės arbatos šlovė buvo pamiršta. Apie šį augalą kalbama tik bitininkų pasaulyje ir liaudies medicinoje. Siauralapių gauromečių žiedai išskiria daug nektaro, juos gausiai lanko bitės. Teigiama, kad tankiame, 1 ha plotą užimančiame sąžalyne augantys gauromečiai išskiria nuo 300 iki 600 kg nektaro. Medus iš šių augalų nektaro būna skaidrus, žalsvo atspalvio, malonaus skonio ir kvapo.
Augalas dar yra unikalus tuo, jog iš dirvos neabsorbuoja jokių teršalų. Jo ypatingas galias įvertino šiauriausios Kanados valstijos Jukono gyventojai ir gaurometį paskelbė nacionaline gėle. Jos atvaizdas kartu su šunimi haskiu pavaizduotas šios valstijos vėliavoje. Kanados indėnai sako, kad gaurometis sužysta viduvasarį. O vasara baigiasi, kai nužydi paskutinis, – viršutinis gauromečio žiedyno žvakės žiedelis.
Liaudies medicinoje gaurometis dažniausiai naudojamas kaip priešvėžinis vaistas. Maistinėmis savybėmis su juo negali susilyginti nė vienas maisto produktas, o mikroelementų gausa – nei vienas augalas:
- Vitamino C šaltinis, todėl tinka peršalus, esant silpnam imunitetui. Mokslo tyrimais nustatyta, kad 100 g citrinų vitamino C yra tik 40 mg, juoduosiuose serbentuose – 200 mg, o siauralapiame gaurometyje – net 400 mg – 10 kartų daugiau nei citrinose!;
- malšina spazmus. Aliaskos žmonės jį geria peršalę, kai kankina spazminis kosulys;
- stabdo kraujavimą. Šiaurės Amerikos indėnai gauromečiu gydo įvairius kraujavimus – iš plaučių, nosies, šlapimo pūslės ir gimdos;
- išsekusiems padeda atgauti jėgas;
- balansuoja nervų sistemą: sudirgusius ramina, nusiminusiems kelia nuotaiką, suteikia energijos, gerina miegą;
- didina lytinę potenciją;
- gydo šlapimo takų ligas;
- nuo inkstų akmenų;
- ypač tinka vyresniems vyrams prostatito ir prostatos išvešėjimo profilaktikai. Maskvos I. Sečenovo medicinos akademijos mokslininkai pastebėjo, kad iki XX amžiaus vyrai nežinojo, kas yra prostatos išvešėjimas. Dabar nuo šios ligos kenčia kone kas antras vyresnio amžiaus vyras. Taip atsitiko dėl to, kad pasikeitė maistas. Iki XX amžiaus žmonės nevartojo arbatžolių arbatos, nes ji buvo labai brangi. Arbatai rinko tai, kas augdavo aplinkui. Tada jie atkreipė dėmesį į žiniuonių patirtį ir gaurometyje atrado ypatingą junginį vadinamą hanerolu. Jis stabdo vėžinių darinių augimą, ypač prostatoje. Iš hanerolo dabar gaminami vaistai. Jis, priešingai nei cheminiai vaistai, yra netoksiškas;
- gydo skandžio ir virškinimo sistemos ligas;
- tinka apsinuodijus maistu ir alkoholiu;
- valo kraują nuo toksinų;
- normalizuoja kraujospūdį. Gaurometis savo sudėtyje neturi kofeino, todėl tinka žmonėms su padidėjusiu kraujo spaudimu ar tiesiog negalintiems vartoti organizmą stimuliuojančių medžiagų;
- mažakraujystės gydymui, nes turi nemažai geležies;
- slopina galvos skausmus;
- stiprina plaukų šaknis;
- padeda nuo dantų ėduonies;
- turi antibakterinių ir priešuždegiminių savybių. Kanados mokslininkai nustatė, kad gauromečio ekstraktas pavojingiausias bakterijas žudo efektyviau nei antibiotikai vankomicinas ir tetraciklinas. Tarp tirtų bakterijų buvo auksinis stafilokokas, kuris sukelia pūlines ligas – odos, plaučių, sąnarių, širdies vožtuvų, kaulų ar bet kurio kito organo uždegimą. Tokia bakterija užsikrėtęs žmogus rizikuoja mirti. Kanadiečiai atliko tyrimus ir su ešerichija koli, kuri sukelia pūlinius uždegimus – cistitus, otitus, meningitus, sepį. Trečioji tirta bakterija buvo Pseudomonas aeruginosa. Ji sukelia šlapimo ir kvėpavimų sistemų, virškinimo trakto, kaulų ir sąnarių, minkštųjų audinių infekcijas, dermatitą ir įvairias sistemines infekcijas. Dėl jos miršta apie pusė ligoninėse gydomų žmonių, kurie serga vėžinėmis ligomis, AIDS, cistinės fibroze ir kenčia nuo sunkių nudegimų. Šiuolaikinis mokslas įrodė, kad gauromečiui nėra lygių ir pagal priešuždegimines savybes.
Dėl minėtų atradimų dabar gaurometis – vienas labiausiai tiriamų augalų pasaulyje. Jis yra ir daugelio komercinių alternatyvių preparatų – pradedant kosmetika ir baigiant vaistais – sudėtinė dalis.
Informacija parengta pagal:
http://www.llma.lt/gaurometis-gamtos-dovanotas-stebuklas/
http://www.simkunaites-fondas.lt/index.php?pg=siauralapis-gaurometis-ir-jo-nauda
http://liaudiesismintispataria.blogspot.lt/2012/12/gaurometis-siauralapis.html
https://nalsiosarbatos.jimdo.com/botanika/
https://publications.lsmuni.lt/object/elaba:20058260/index.html
https://lt.wikipedia.org/wiki/Finougrai
https://en.wikipedia.org/wiki/Chamaenerion
https://en.wikipedia.org/wiki/Chamaenerion_angustifolium
https://en.wikipedia.org/wiki/Koporye
http://www.vadjamaa.narod.ru/museum_eng/koporye_tea.html
Легенда о Иван-Чае. Кипрей или Копорский чай https://www.youtube.com/watch?v=wh74vOHZNus
Удивительный иван-чай (интересные факты) https://www.youtube.com/watch?v=ut_nmgLrSUM
https://ru.wikipedia.org/wiki/Иван-чай_узколистный
https://ru.wikipedia.org/wiki/Копорский_чай
http://www.petersburg-mystic-history.info/ru/people-bad_1.html