Raudondvaris – Raudonė – Panemunė
Dešinįjį Nemuno krantą puošia rūmai, pilys ir piliakalniai. Vieni šį kelią tituluoja Rojaus keliu, kiti – gražiausiu Lietuvoje. Miestelių ir kaimelių pavadinimai žinomi visiems, kas bent kiek domisi pilimis ar didingais piliakalniais. Tačiau kiekviena ši vietovė turi nemažai paslapčių, kurių šydą praskleidžia tik smalsiausi keliautojai.
Raudondvaryje ant aukšto kalno stovi lietuviškasis tadžmahalas, o pilyje galima pajausti Kinijos dvelksmą, ieškoti aligatorių, beždžionių ir istorijos apie garsiausią Prancūzijos jachtą. Prie kavos puodelio grafienė Rozalija dalinasi savo įžvalgomis apie grafų Tiškevičių pomėgius, pramogas, meilės istorijas, o artėjant Kalėdiniam sezonui pilies menės pakvimpa mandarinais ir apelsinų sriuba.
Raudonės pilyje laukia pasakojimai apie didikus Krišpinus-Kiršenšteinus, kurie 1655 m. pilyje slėpė brangiausius Kauno Šv. Jurgio bažnyčios ir bernardinų vienuolyno dailės kūrinius. Pilies mūrai saugoja ir įtakingiausios carienės Jakaterinos II favorito Platono Zubovo paslaptis, o vietiniai gyventojai iš kartos į kartą pasakoja apie gražuolės Sofijos kerus, kurie užbūrė portugalą iš tolimosios Madeiros. Šis keistuolis, kuris ir vasarą vaikščiodavo su „fufaika“, taip pamilo pilį, kad jos apylinkių grožio įkvėptas parašė knygą apie keliautoją Vasko de Gamą.
Panemunės pilis, kartais dar vadinama Vytėnų arba Gelgaudų pilimi. Ją pasistatė pirklys Eperješas iš Vengrijos. Karaliaus Stepono Batoro laikais vengrų diaspora Lietuvoje buvo labai skaitlinga. Didikai iš vyno šalies čia statėsi rūmus ir pilis. Belieka įsivaizduoti, kokius turtus valdė atvykėlis iš tolimosios Vengrijos, galėjęs pasisamdyti Žemutinės pilies rūmų architektą savo rezidencinės pilies statybai Panemunėje.
© Sraigūnas Lėtūnas