Vidurvasaris. Diena jau velkasi pavakario rūbą, tačiau bitės nenuilsdamos dūzgia liepų šakose. Dzzzz-dzzzz-dzzzzz…. Apima jausmas, kad vėl esi vaikas, kuriam niekas nerūpi. Lakstai basas po pievas, taškai lietaus balas ir įkvepi birželio pavakarės kvapo, apsunkusio nuo džiūstančio šieno, miško drėgmės ir tik ką pamelžto šilto pieno. Virš galvos pralekia cypaujančių čiurlių būrelis, sugrąžindamas mintis į dabartį.
Laiko ir realybės pojūtį galima prarasti mažutėje sodyboje, rymančioje kaimelyje keistu pavadinimu – Čiudiškiai. Pasislėpusios po šimtametėmis liepomis sodybos pastatai atrodo įaugę į žemę. Kažin, ar kas šiandien pasakys, kas keisto yra nutikę šioje vietoje, kad kaimelis pakrikštytas tokiu vardu.
Kaip ten bebūtų, pasižiūrėjus į ryškiai geltona spalva nudažytą nameliuką kyla klausimas, kaip čia sutilpo vienuolikos asmenų šeima? Kas čia turėjo nutikti, kad XIX a. gimęs žmogus, kurio pasaulis dažniausiai pasibaigdavo ties kaimo riba ar ošiančiu mišku, tapo garsiu keliautoju, savo kojomis išvaikščiojusiu net tris iš penkių pasaulio kontinentų? Taip, tai Mato Šalčiaus gimtinė, vaikystės namai žmogaus, kurio fenomeną suvoksime ir tinkamai įvertinsime gal po gero šimtmečio.
Čiudiškių kaime nėra nuorodų į Mato Šalčiaus vaikystės namus. Nelabai yra ir ko kelio paklausti. Žmonės čia gyvena savo erdvėje, savo sodybose ir kaimo keliuku nevaikštinėja. Vienintelė užuomina, kad ieškoma ten, kur reikia – gatvės pavadinimas: M. Šalčiaus g. 30, Čiudiškių kaimas, Išlaužo seniūnija, Prienų rajonas.
Nors ant lapelio užrašytas tikslus adresas, senąją sodybą rasti ne taip paprasta. Ją nuo viso pasaulio saugo tanki medžių lapija. Galingų liepų šakose dūzgia tūkstančiai bičių, o vos įžiūrimas keliukas byloja, jog svečių čia užsuka retai.
Atvykėlius pasitinka tik skulptoriaus Leono Juozonio stogastulpis, skirtas M. Šalčiui. Greta svyra raudoni it vynas rožių krūmo žiedai. Ir vėl dėmesį patraukia drožiniais išpuošta stuba. Mažutė, pritūpusi, prisispaudusi prie žemės. Durys užrakintos. Languose – nuo saulės ir dulkių papilkėjusios užuolaidos. Kadaise čia Pranės ir Juozo Šalčių šeimoje augo septyni sūnūs ir dvi dukterys. Matukas buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Senelio patartas, tėvas leido jį į mokslus, nes artojo iš jo nebūsią…
Vaikystė Čiudiškiuose
Tėvai išsiuntė Matuką į netoliese esančią Prienų pradžios mokyklą. Vaikas buvo gabus, tačiau mokytis tingėjo. Kartą parpėdinęs namo, pareiškė, kad mokytojas savaitei išvažiavo, tad pamokų nebus. Sekmadienį tėvai išsiruošė į miestelį, ir bažnyčioje sutiko mokytoją, kuris pasiteiravo, kodėl Matukas nelankąs mokyklos. Grįžęs namo tėvas neklaužadą beržine koše pavaišino ir į tamsią kamarą uždarė.
Karo padėties malšinti atvykęs senelis mėgino įkalbėti Matą grįžti į mokyklą, tačiau jaunoji Šalčių atžala pabėgo iš namų, jau tuomet parodydamas aikštingą savo charakterį. Visgi pamiškėje tėvas jį pagavo ir antrą kartą pavaišino beržine koše. Po šio įvykio Matas klusniai iškeliavo į mokyklą ir po trejų metų ją sėkmingai baigė.
Šis vaikystės nuotykis visiems parodė, kad ateityje Mato laukia ne pats ramiausias kelias – juk žmogaus charakteris, jo vidinis pasaulis susiformuoja ankstyvaisiais vaikystės metais. Matyt, tikrai stebuklų buvo pilna vieta, kurioje gimė ir vaikystės metus praleido Matas Šalčius.
Žmogus enciklopedija
Vieno žmogaus galvoje tilpo daugybė minčių ir pomėgių. Matas Šalčius buvo poliglotas, laisvai kalbėjęs bei rašęs rusų, anglų, persų ir ispanų kalbomis, pramokęs sanskrito. Į tarptautinį PEN klubą jis subūrė bendraminčius, vadovavo naujienų agentūrai ELTA, parašė knygų, skirtų vaikams, mokykloms ir plačiajai visuomenei. Lituanistikos klausimais jis diskutavo su kalbininkais J. Jablonskiu ir K. Būga, o keletas Mato pasiūlytų naujų žodžių buvo įtraukti į bendrinės kalbos žodyną.
Tai buvo mokytojas iš didžiosios raidės, kuris tiek carinės okupacijos metais, tiek tolimoje Amerikoje kūrė lietuvių mokyklas ir jose dėstė lietuvių kalba. Matas garsėjo ne tik įkvepiančiomis kalbomis, bet visapusiškomis žiniomis. Skaitė paskaitas apie Lietuvą, jos ekonomiką visame pasaulyje. Amerikoje jis buvo tarsi neoficialus Lietuvos ambasadorius, į kurį kreipėsi išeivijos atstovai klausdami patarimo, kaip sugrįžti į gimtinę ir pradėti verslą, kaip surasti dingusius giminaičius ir atnaujinti su jais ryšius.
Kurį laiką jis buvo ir oficialus šalies diplomatas, savo pareigą atlikęs Daugpilio konsulate. Maištinga jo siela padėjo suburti lietuvius kovai su grėsmėmis, iškilusiomis tik ką iškovotai Nepriklausomybei – buvo įkurta Šaulių sąjunga, pradėtas leisti žurnalas „Trimitas“, inicijuotas Klaipėdos krašto sukilimas, kurio pasekoje Lietuva tapo jūrine valstybe.
Tačiau didžiausia jo gyvenimo aistra buvo noras pažinti. Šios aistros deginamas Matas nuolat studijavo ir mokėsi. Su įvairiausiais trukdžiais, šiaip ne taip pabaigęs gimnaziją, jis įstojo į tik ką surengtus mokytojų kursus, Maskvoje lankė anglų kalbos ir sąskaitininkų kursus, Amerikoje baigė žurnalistikos kursus, o vėliau Nepriklausomoje Lietuvoje tapo ekonomikos mokslų studentu LU Teisių fakultete, tačiau diplomo negavo. Labai greitai išmokdavo užsienio kalbų, o tai jam praversdavo keliaujant po pasaulį.
Matas Šalčius yra šiuolaikinio turizmo pradininkas. Jo iniciatyva buvo įkurta Turizmo sąjunga, išleistas turisto etikos kodeksas, pirmieji kelionių vadovai po Lietuvą, organizuotos ekskursijos užsienio svečiams ir išvykstamosios lietuvių kelionės į užsienį, pradėta kaupti turizmo statistika.
Lietuvos spaudoje publikuota šimtai straipsnių iš didžiųjų Mato kelionių po pasaulį, kuriuos jis gausiai iliustruodavo kelionių nuotraukomis. Jo knyga „Svečiuose pas 40 tautų“ tapo tarpukario „bestseleriu“, o jo autoriui įteikta net 1000 litų garbinga Spaudos fondo premija, kuri iš karto tapo akstinu susikrauti kelionių krepšį ir patraukti į tolimąją Pietų Ameriką, iš kurios kelio atgal nebebuvo…
Štai toks buvo Matas, užaugęs mažutėje, drožiniais puoštoje stuboje, kaimelyje keistu pavadinimu – Čiudiškiai… Dzzzz-dzzzz-dzzzz… dūzgia bitės Šalčių liepyne, kuriame lakstydavo devyni vaikai. Tarp jų ir nepaklusnusis Matas.
Levas Trockis ir revoliucijos dvasia Marijampolėje
Baigęs Prienų pradžios mokyklą pas „prapiesorių“, 1901 m. Matas įstojo į Marijampolės, šiandieninę Rygiškių Jono, gimnaziją. Nerūpestinga vaikystė Čiudiškiuose baigėsi. Iš liepų, laukų ir miškų apsupties jis iškeliavo į didmiestį, kur gimnazijoje įsivėlė į politinių įvykių sūkurį.
1905 m. Matas tapo Levo Trockio – revoliucionieriaus, agitavusio marijampoliečius sukilti prieš carinę valdžią, vertėju. Po ugningo mitingo penkiolikmetis Matas surengė streiką Kvietiškių dvare ir už entuziazmą dviem savaitėm buvo uždarytas Marijampolės kalėjime. Su mokslais gimnazijoje teko atsisveikinti. Tuomet tėvas iškėlė jam ultimatumą – stoti į kunigų seminariją arba eiti, kur akys mato.
Matas išėjo, kur akys mato. Taip jis atsidūrė Kaune. Čia be didesnių vargų išlaikė Kauno gimnazijos egzaminus ir įstojo į „Saulės“ mokytojų kursus, kuriuos pabaigė po metų. Kursai vyko išnuomotose patalpose Kaune, K. Donelaičio ir Maironio gatvių kampiniame name, dar vadinamame Miulerio namais.
Mokytojo karjera ir ugninga kalba Peterburge
Po kursų Matas pradėjo mokytojauti Kauno gubernijos mokyklose, daugiausiai Žemaitijoje. Pirmoji jo darbo vieta buvo Skuodas, vėliau Vytogala. Privačiai mokytojaudamas vasaros metu Matas buvo nuvykęs į Joniškį. Jackonių kaime jis mokė jaunuolius, tarp kurių buvo ir klebono dukterėčia Bronė Rožanskaitė. Mergina iš karto kritusi jaunajam mokytojui į širdį. Meilė iš pirmo žvilgsnio suvedė du jaunus žmonės, kurie susituokė Vytogaloje, Šilalės rajone.
Matas greitai nusivylė savo darbu, nes mokyti turėjo rusų kalba. Jaunojo mokytojo širdis prisipildė maišto, tik šį kartą prieš tautos rusinimą. Kuomet Sankt Peterburge 1913 m. sušaukiamas Rusijos pedagogų suvažiavimas, M. Šalčius pasišauna skaityti pranešimą apie Lietuvos pradžios mokyklos būklę. Entuziastingasis oratorius griežtai pasmerkė Lietuvos mokyklų rusinimo politiką, tad vos spėjęs sugrįžti, buvo atleistas iš pareigų ir išvytas iš Kauno gubernijos. Prieglobstį jis rado Vilniuje, tačiau neilgam. Prasidėjo I Pasaulinis karas ir maištautojas sulaukė šaukimo į armiją. Taip jis atsidūrė Maskvoje.
Vyrų buvo mobilizuota daug, o aprangos trūko. Belaukdamas uniformos, Matas pradėjo lankyti anglų kalbos kursus. Nenorėdamas kariauti sumąstė, kaip to išvengti – susikeitė dokumentais su pasiligojusiu vyru, kuris turėjo „baltą bilietą“.
Taip Matas iškeliavo į savo didžiąją kelionę per Sibirą, Kiniją, Japoniją pasiekė Ameriką, kur jam labai pravertė anglų kalba. Nei šiandien, nei tuomet toks maršrutas į pažadėtąją žemę nebuvo įprastas. Bet Matas juk buvo nepaklūstantis ne tik taisyklėms, bet ir įpročiams.
Pažadėtoji žemė
Iš mažyčio, Lietuvos žemėlapyje vos įžiūrimo Čiudiškių kaimelio, per Sibiro platybes, Kinijos ir Japonijos kultūrų skirtumus, Matas atkeliavo į Naująjį pasaulį, kur gyvenimo ritmas plakė visai kitu tempu. Savo laiškuose namiškiams jis rašė: „Tai tikras pasaulio pilvas. Čia dabar plaukia, per tą pasaulio pilvą, baisi aukso upė ir vienus gniuždo, sutrina savo našta, kitus iškelia į padanges […] skubinimasis, bėgimas, spaudimasis, lipimas vienas per kitą visame kame – tai New Yorko dvasia”.
Matas Šalčius lankėsi Naujajame Orleane. Išlipęs iš garlaivio, užsuko aplankyti kapinių, kur surado Lietuvos žydo kapą. Tuomet dienoraštyje jis užrašė pranašiškas eilutes: „Gali ir mane toks likimas ištikti, kad mirsiu svetimoje žemėje. Tuomet man tėviškėje paminklėlį pastatykite ir ant jo užrašykite „Brolau! Aš pašvenčiau savo jėgas šalies švietimui ir laisvei, bet mažai padariau. Todėl tęsk mano darbą.”
Aktyviai dalyvaujantį visuomeninėje Amerikos veikloje, Matą pasiekė antras šaukimas į frontą, mat 1917 m. JAV įsitraukė į karą. Norėdamas išvengti karinės tarnybos, Matas ryžosi keliauti atgalios. Pusę metų intensyviai pasidarbavęs Japonijoje ir ten sužinojęs apie iškovotą Lietuvos Nepriklausomybę, Matas parlėkė namo, pas žmoną į Linkuvą.
Šaulių sąjungos gimimas
Atvykęs 1919 m. į Kauną, Matas mokytojavo „Aušros“ gimnazijoje, vėliau tapo Užsienio reikalų ministerijos Lietuvos spaudos biuro bendradarbiu. Tais pačiais metais bermontininkams nušovus ir sužeidus keliolika Lietuvos karių, Spaudos biuro darbuotojai drauge su Matu Šalčiumi apsvarstė galimybę įkurti ginkluotą organizaciją. Matas siūlė kreiptis ir į Vyriausybę, kad ši suteiktų ginklus visiems valdininkams bei išmokytų jais naudotis.
Savo redaguojamame leidinyje „Saulėtekis“ M. Šalčius išspausdino trumpą skelbimą: „Tarp valdžios įstaigų tarnautojų yra plačiai pasklidusi mintis, kad tarnautojams būtinai reikia mokytis karinio muštro. Tuo tikslu Kauno įstaigų tarnautojai mano sudaryti tam tikrą savanorių „Plieno batalioną“, kuris būtų karinių instruktorių nuolat mankštinamas. Batalionas veiktų tiktai Kaune. Penktadienį 27 birželio d. Banko namuose bus įstaigų tarnautojų pasitarimas tuo reikalu.”
Į šį kvietimą atsiliepę įstaigų tarnautojai susirinko Banko namuose (dabar K. Donelaičio g. 68). Pasitarimo metu buvo įkurta nauja draugija, kuri M. Šalčiaus siūlymu pavadinta „Šaulių sąjunga“, o jos pirmininku išrinktas V. Putvinskis.
Žurnalistika, žvalgyba, krata ir Klaipėdos krašto sukilimas
Matas Šalčius 1922 m. Kaune buvo bene vienintelis žurnalistas, turėjęs žurnalistinį išsilavinimą. Jis tapo antruoju prieš dvejus metus įsteigtos žiniasklaidos agentūros ELTA vadovu. Vėliau jis pats organizavo žurnalistikos kursus. Tų pačių metų pavasarį Matas keliavo į Palangą, Klaipėdą, Liepoją. Oficiali kelionės priežastis – Palangos vartotojų draugijos „Talka“ prekybos reikalai, o neoficiali – žvalgyba, Vyriausybei ruošiantis Klaipėdos sukilimui.
Dirbadamas tokį darbą, Matas neišvengė skundų ir nesusipratimų. Kauno komendantūra, netrukus gavusi skundą, neva jo bute laikomi ginklai, atliko kratą. Viskas, ką rado, buvo Mato ir jo brolio du pistoletai.
Matą šis įvykis sukrėtė ir įžeidė. Karaliaučiaus ligoninėje 1923 m. rašytame dienoraštyje jis prisimena: „Ta krata man buvo suduotas mirties smūgis. Aš sunkiai gimdžiau su kitais Lietuvos laisvę nuo 1905 m., kad pagaliau ta laisvė ir tos laisvės įstaiga man smeigtų peilį į širdį… Mano butas, mano daiktai, mano rašiniai šventvagiškai išniekinti Lietuvos karininkų ir kareivių rankomis, manęs net neatsiprašyta… Man padaryta žaizda, kuri niekad gyvenime neužgis.”
Tų pačių metų pabaigoje Užsienio reikalų ministro E. Galvanausko įsakymu M. Šalčius buvo atleistas iš ELTA direktoriaus pareigų ir paskirtas Klaipėdos atstovybės Spaudos skyriaus vedėju. Nuo pernelyg įtempto darbo ir nesirūpinimo sveikata, prieš pat Klaipėdos sukilimą, M. Šalčius sunkiai susirgo ir pateko į Karaliaučiaus ligoninę, kurioje gydėsi beveik pusę metų. Ligoninėje jį pasiekė žinia, kad Klaipėda tapo Lietuvos dalimi.
Apkalbos, šmeižtas ir nesutarimai su Vyriausybe
Po ligos grįžęs į Kauną, Matas apsigyveno Žaliakalnyje ir įsijungė į kūrybinę bei visuomeninę veiklą: redagavo „Trimitą“, iki 1925 metų buvo Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos pirmininkas, 1925 – 1926 metais vadovavo Šaulių sąjungai. Tačiau įsisiūbuojant rinkiminei kampanijai į III Seimą, M. Šalčius tapo apkalbų ir šmeižto taikiniu.
Kai kam pavydą kėlė Mato kompetencija ir pajamos. Be to, jo rašyti straipsniai „Trimite“ apie politinę įtampą su Lenkija dėl Vilniaus krašto bei Šaulių sąjungos rinkliavos plakatai Vilniaus kraštui vaduoti (kuriuose buvo pavaizduota kiaulė su Lenkijos vėliava ant uodegos) sužlugdė net dvejas Lietuvos ir Lenkijos derybas Kopenhagoje bei Luganoje.
Taip susiklosčius įvykiams, Matas buvo priverstas pasitraukti iš Šaulių sąjungos ir paskirtas atašė Daugpilyje. Išvykdamas jis sutiko neoficialiai veikti Vilniaus vadavimo klausimu, mat šią slaptą užduotį vykdė dar dirbdamas Šaulių sąjungos Ypatingajame skyriuje. Ši slapta veikla, kuri vos netapo skandalu, įvykus perversmui Lietuvoje ir iš prezidento posto pašalinus Kazį Grinių, sukompromitavo Mato vardą politiniame gyvenime.
Pasijutęs įžeistas, pažemintas ir nevertinamas, jis apsisprendė sėsti ant motociklo drauge su Antanu Poška ir leistis į ketverius metus trukusią kelionę per Artimuosius rytus, Afriką į Aziją. Kelionė tapo nebylia Mato protesto išraiška prieš Vyriausybės elgesį.
Turizmo sąjungos gimimas
Dar prieš išvykdamas į Tolimuosius Rytus, M. Šalčius kaip žurnalistas lankėsi Europos šalyse. Šių kelionių metu jam gimė mintis, kad Lietuva galėtų gauti naudos iš turizmo. 1929 m. gegužės 3 d. Kauno rotušės salėje, dalyvaujant 18 žmonių, buvo įkurta Lietuvos turizmo sąjunga, parengti jos įstatai. M. Šalčius tapo naujosios sąjungos valdybos sekretoriumi, o Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis – valdybos pirmininku.
Šiandien daugeliui kyla klausimas, kas finansavo tokią tolimą dviejų žurnalistų kelionę. Žinoma, kad A. Poška į kelionę leidosi kišenėje turėdamas 27 dolerius ir 6 Vokietijos markes, o M. Šalčius – 42 dolerius. Du draugai kelionei užsidirbti planavo skaitydami paskaitas apie Lietuvą, kelionės metu pamatytas šalis, rašydami nuotraukomis gausiai iliustruotus straipsnius į vietinius ir Lietuvos laikraščius bei žurnalus. Vėliau Matas pinigų prasimanydavo ir mokindamas tolimųjų šalių gyventojus anglų kalbos. Pinigų turėjo pakakti ne tik kelionei, bet ir Lietuvoje likusiai šeimai išlaikyti.
Dokumentinė kelionių žurnalistika ir nauji nesutarimai su valdžia
Sugrįžęs iš tolimosios kelionės Matas Šalčius sėdo prie rašomojo stalo ir parašė pirmąjį turisto kodeksą „Ką privalo kiekvienas žinoti apie turizmą“. Vėliau važinėjo po Lietuvą ir įvairiose mokyklose bei įstaigose skaitė paskaitas, pasakojo apie egzotiškas pasaulio šalis, rengė fotografijų parodas.
Salės buvo sausakimšos klausytojų, kurie ir paragino rašyti prisimimų knygą. Rašydamas 6 tomų memuarus „Svečiuose pas 40 tautų“, Matas dirbo ir turizmo agentu – priiminėjo turistus, organizavo jiems ekskursijas po Lietuvą.
Spaudos fondas už šią knygą 1936 m. vasario 17 d. paskyrė Matui 1000 litų literatūrinę premiją. Jau kitą dieną M. Šalčius išvyko į Pietų Ameriką. Išvyko ir dėl paaštrėjusių santykių su tuometine valdžia. Lietuvoje kaip tik buvo įsiplieskę ūkininkų streikai dėl neracionalių valdžios sprendimų Didžiosios ekonominės krizės metu. Matas stojo ūkininkų pusėn ir tokiu savo poelgiu užsitraukė valdžios nemalonę. Tad susikrauti kelioninį krepšį jį paskatino ne tik premija…
Viename savo laiškų artimiesiems jis rašė: „Man per ankšta ir per maža Lietuvoje. Man reikalingi pasaulio centrai, kuriuose aš noriu užkariauti Lietuvai vietą. Aš mėgstu tą darbą. Jis įprasmina mano gyvenimą. Aš aistringai mėgstu laisvę ir pasiryžęs laisvėj badauti, negu priespaudoj tukti.”
Aplink pasaulį dviračiu
Mato Šalčiaus planuose buvo ir kelionė aplink pasaulį. Deja, dėl lėšų stokos jam teko keliauti dviračiu. Pasiekęs Boliviją, Matas antrą kartą susirgo maliarija ir 1940 m. gegužės 26 d. mirė. Žinoma, tik tai, kad buvo palaidotas Gvajaramerino miestelyje, besiribojančiame su Brazilija. Liūdna žinia jo šeimą pasiekė tik birželio mėnesį, o po poros dienų Lietuva buvo okupuota, nutraukti ryšiai ne tik su Pietų Amerika, bet ir kitomis užsienio valstybėmis…
Prieš pusę amžiaus Gvajaramerino kapinės buvo panaikintos, vietovė užlyginta asfaltu ir paversta aikšte. Prieš keletą metų entuziastingų lietuvių ekspedicijos dalyviai, kurių tikslas buvo surasti M. Šalčiaus amžinojo poilsio vietą, iš Lietuvos atvežė Mato Šalčiaus atminimo lentą. Ją prikalė ant naujos bažnyčios šventoriaus sienų. Ant M. Šalčiaus paminklinės lentos įamžinti jo paties pamėgti sentencijos žodžiai „Saulė šviečia lygiai visiems.”
Mato Šalčiaus pėdomis
Bitėms dūzgiant Šalčių liepyne, kur gyvenimo temą diktuoja tik vėjyje besisupanti smilga, norisi suvokti, kaip viename žmoguje sutilpo visas pasaulis. Norisi eiti jo pėdomis ir prisiliesti prie tų istorijos puslapių, kurie svarbūs gali būti įvairių sričių žmonėms – mokytojams, žurnalistams, fotografams, kalbininkams, rašytojams, politikams, kariškiams, sportininkams, motociklininkams, dviratininkams, turistams, nuotykių ieškotojams…
Ekspedicijų į tolimuosius kraštus, kuriuose lankėsi Matas Šalčius, surengta ne viena ir ne dvi. Parašytos knygos ir susukti filmai. Mato Šalčiaus dvasia yra ir visai čia pat – Čiudiškiuose, Prienuose, Marijampolėje, Skuode, Joniškyje, Vytogaloje, Kaune, Linkuvoje, Alytuje, Klaipėdos krašte ir Karaliaučiuje. Tereikia pradėti keliauti ir atrasti Matą Šalčių čia, Lietuvoje…
© Sraigūnas Lėtūnas 2013