Žemaitijos krikšto keliais II dalis. Varniai

Žemaitijos širdis su daug klaustukų

Miestelis, sutūpęs ant Varnelės upės krantų, pakeri ramybe. Nors statistiškai kaip tik šioje Lietuvos dalyje mažiausiai šviečia saulė ir daugiausiai būna lietingų dienų, Varniai pasitinka nutvieksti saulės spindulių. Jie tai pradingsta, tai vėl atsiranda. Šešėliai skuba snaudžiančių pastatų sienomis ir vilioja paklaidžioti senomis Varnių gatvelėmis. Pradėjus vaikštinėti, netikėtai apima jausmas, kad klajoji po daugybės klausimų labirintą, išsikerojusį per visus istorinius sluoksnius.

Varnelė aut. Sraigūnas Lėtūnas

Medininkai ar Varniai?

Kadaise ši vietovė vadinosi Medininkais. Kodėl? Aiškaus atsakymo nėra. Bažnytiniam Konstanco susirinkimui nusiųstame rašte sakoma, kad kunigaikštis Vytautas, atvykęs į Medininkų apskritį, į vietą, Varniais (Worni) vadinamą, paskyrė juos vyskupijos centru, duodamas Medininkų vardą.

Reikia manyti, kad Varnių pavadinimas 1417 m. buvo pakeistas, tačiau pakaitalas – Medininkai – neprigijo nei vietovei, nei visai vyskupijai. Tai patvirtina XV a. šaltiniai, kuriuose kalbama apie Varnių žmones bei vyskupų gyvenamą vietą Varniuose.

Varniai aut. Sraigūnas Lėtūnas

Ilgą laiką vyravo nuomonė, kad Medininkų pavadinimas dažniau minimas, kai kalbama apie valsčių, vyskupystės centrą. Galbūt šiuo vardu buvo pradėtas vadinti katedros rajonas – visos Žemaitijos religinio gyvenimo branduolys, kuris lokalizuojamas kairėje Varnelės upelio pusėje. Pagrindinė miesto gyvenvietė neva buvus upelio dešinėje, kur susikerta keliai, vedantys į Laukuvą ir Tverus.

Šiuos savo teiginius, esą Varniais buvo vadinama gyvenamoji miesto dalis, o Medininkai – tai katedros rajono, valsčiaus bei visos vyskupystės pavadinimas, archeologas J. Genys paneigė vėlesnėmis archeologijos žiniomis, pagal kurias, Varniai XIII-XIV a. buvusi viena kompaktiška gyvenvietė.

Kodėl vyskupijos centru tapo Varniai?

Klausimas, į kurį atsakymą galima pateikti tik spėliojant. Nepaliko Vytautas mums savo apmąstymų ar dienoraščių. Manoma, kad jau gilioje senovėje ši, prie vandenų įsikūrusi vietovė, galėjo būti Žemaičių kulto vieta. Padavimai sako, kad rytiniuose Varnių priemiesčiuose yra Šerpaičių kaimelis. Stovėjusi dievaičio Šerpaičio statula. Tikėta, kad ji saugojo kraštą nuo audrų ir vėjų. Būta čia ir daugiau senovės apeiginių vietų. Galbūt norint greičiau paneigti senąją žemaičių tikybą ir įtvirtinti naująją, Medininkai buvo pasirinkti Žemaitijos katalikybės centru. Galbūt.

Varniai aut. Sraigūnas Lėtūnas

Tačiau kelias iki pirmosios katedros statybos buvo pakankamai ilgas ir sudėtingas. Tuometiniame pasaulyje jau nebeužteko įlipti į upę ir atlikus ritualą tapti kataliku. Kryžiuočiai visais įmanomais būdais stengėsi įrodyti, kad toks žemaičių krikštas tėra veidmainystė.

Praėjus dvejiems metams nuo pirmųjų krikšto apeigų Nevėžio ir Dubysos upėse, 60 pakrikštytų žemaičių delegaciją keliauja į tolimąją Konstancą Vokietijoje ir visų valstybių atstovams bei Bažnyčios hierarchams perskaito skundą dėl kryžiuočių kėslų užgrobti jų žemes. Žemaičiai tvirtina, kad kryžiuočiai iš tiesų nesirūpino krikštu, nepastatė nei vienos bažnyčios, neskyrė kunigo apeigoms.

Delegacija prašo gerbti jų apsisprendimą tapti katalikais ir sutramdyti kryžiuočius. Žemaičių skundas buvo taip sujaudinęs klausytojus, kad vienas žymiųjų susirinkimo narių, Ragūzos kardinolas Jonas Dominici, susigraudinęs pareiškė norą vykti į Žemaičius apaštalauti. Jį lydėti buvo pasišovę du vyskupai ir trys pranciškonai.

Varniai aut. Sraigūnas Lėtūnas

Tačiau šiems ketinimams sutrukdė kryžiuočiai. Nepaisant visų nesutarimų Konstancos susirinkimas pasiuntė Vilniaus ir Lvovo vyskupus stebėti žemaičių krikšto apeigų. Prižiūrint šiems svarbiems delegatams, krikšto ceremonijos Žemaitijoje buvo baigtos.

1417 metų spalio 24 d. Trakuose buvo konsekruotas pirmasis Žemaičių vyskupas Motiejus. Žemaičių vyskupystė, su centru Medininkuose (Varniuose), Senajame žemyne yra vienintelė, įsteigta ne popiežiaus, o visuotinio Bažnyčios susirinkimo. Visa LDK tapo krikščioniška valstybe. Netrukus pradėtas kurti parapijų tinklas, steigiami vienuolynai. Atsirado ir pirmųjų mokyklų.

Kokio dydžio buvo Žemaičių vyskupija?

1421 metais popiežius Martynas V patvirtino Žemaičių vyskupijos įkūrimo faktą. Nuo tada Lietuvoje būta 2 vyskupijų – Vilniaus ir Žemaičių. Kokios tada buvo naujai įkurtos vyskupijas ribos, dokumentuose nenurodoma. Spėjama, kad vyskupija apėmė visą tuometinę Žemaičių seniūnijos teritoriją. Tokia ji išliko iki pat 1795 metų.

Varnių vyskupijos žemėlapis aut. Sraigūnas Lėtūnas

Administraciniame Lietuvos bažnyčios padalijime į vyskupijas nemažai pasikeitimų įvyko 1849 metais. Tada nuo Vilniaus vyskupijos buvo atimti ir prie Žemaičių vyskupijos prijungti 8 vyskupijos dekanatai (Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Obelių, Zarasų, Kuršo ir Žiemgalos) su 93 parapijomis. Žemaičių vyskupija tuomet gerokai peržengė Žemaičių seniūnijos ribas. 1860 metais Žemaičių vyskupijoje buvo 306 parapijos.

Motiejus Valančius, tapęs vyskupu ir lankydamas parapijas, patirdavo daug vargo, nes tekdavo pasiekti tolimas ir mažai pažįstamas vyskupijos vietoves: „Nuo įsteigimo Žemaičių vyskupystės lig mažne galo šešioliktojo amžiaus užveizdėjo vyskupai visa Žemaičių vyskupyste, niekaip jos nedalydami. Pirmasis vyskupas Merkelis, įsigavęs daug bažnyčių ir kunigų, kad guviau jais galėtų valdyti, 1587 m. padalijo vyskupystę į tris džekonystes: Virbalio, arba Užnemunio, Viduklės ir Luokės, o ant kiekvienos perdėjo vyresnį, džekonu vadinamą.”

Motiejaus Valančiaus biustas Varniuose, skulpt. A. Aleksandravičius aut. Sraigūnas Lėtūnas

Vyskupui kilo mintis sudaryti žemėlapį, kuris padėtų orientuotis kelionėse ir palengvintų vyskupijos administravimą. M. Valančiaus prašomi tokį žemėlapį sutiko sudaryti ir išleisti Žemaitijos šviesuoliai – broliai Juozapas ir Vincentas Juzumai. J. Juzumas, ištyrinėjęs rusų karo topografų sudarytą Kauno gubernijos žemėlapį, atrinkęs kartografavimui geografinius objektus bei specialaus turinio elementus, ir parengė Žemaitijos vyskupijos žemėlapį.

Kiek Lietuvoje yra Šv. Aleksandro bažnyčių?

Viena vienintelė. Nors statistikos ekspertai teigia, kad 2011 m. Lietuvoje buvo 719 bažnyčių, tačiau tik Varniuose stovinti medinė aukso geltonumo bažnytėlė yra tituluota Šv. Aleksandro vardu. Katalikams šis vardas kiek neįprastas, o stačiatikių tarpe labai plačiai paplitęs.

Šv. Aleksandro bažnyčia aut. Sraigūnas Lėtūnas

Dėl politinių peripetijų pagal stačiatikių apeigas pakrikštytas Vytautas Didysis gavo Aleksandro vardą. Nenuostabu, kad seniausia Žemaitijos bažnyčia ir pirmoji vyskupystės katedra, dedikuota Šv. Aleksandrui.

Per ilgus šimtmečius medinukė pakeitė savo išvaizdą. Dabartinės formos ir tūris suformuotas po 1779 m. vyskupo J. Lopacinskio vykdytų perstatymo darbų. Tai vėlyvojo Lietuvos baroko bei liaudies architektūros sintezės pavyzdys. Vasario 24 d. čia vyksta Vytauto Didžiojo dangiškojo globėjo Šv. Aleksandro atlaidai.

Šv. Aleksandro bažnyčia Varniuose aut. Sraigūnas Lėtūnas

Kuo ypatinga ketvirtoji katedra?

Net 450 metų (1417–1864 m.) Varniai buvo Žemaičių vyskupijos centras. Po 1680 m. miestelį nusiaubusio gaisro buvo nuspręsta statyti naują mūrinę katedrą. Tik Dievo apvaizda lėmė, kad Vytauto medinukė tuomet nenukentėjo nuo šios stichijos. Baltuosius ketvirtosios katedros mūrus fundavo garsiausios XVII a. antros pusės LDK didikų dinastijos atstovas, Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas.

Varnių katedra aut. Sraigūnas Lėtūnas

Barokinėje Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje iki šių dienų tebestovi vyskupo M. Valančiaus sostas. Tiesa, caro laikais, iškėlus vyskupą M. Valančių į Kauną, krėslas rusų kareivių buvo kažkur išvežtas. Bažnyčiai ėmus bylinėtis, byla buvo laimėta ir krėslas buvo grąžintas į katedrą.

Tačiau tai ne vienintelis vyskupo M. Valančiaus palikimas. Už vargonų slypi mažas kambarėlis, kuriame telpa tik rašomasis stalas ir kėdė. Čia, atokiai nuo skvarbių žandarų akių, reikalus tvarkė caro valdžiai nepaklusnusis vyskupas Motiejus. Dar vieną vyskupo M. Valančiaus pėdsaką katedroje tyrinėtojams pavyko aptikti tik restauruojant Didįjį altorių. Šis meno kūrinys buvo pastatytas iškart po katedros statybos užbaigimo 1694 m. Didžiojo altoriaus autorius talentingas Karaliaučiaus profesionalas Maumo Poloni.

Vyskupo M. Valančiaus sostas Varnių katedroje aut. Sraigūnas Lėtūnas

Altoriaus restauravimo darbai buvo atlikti vokiečių drožybos meistro Woldemar’o Kolberg’o 1853 metais, po kelių metų vyskupui M. Valančiui įžengus į vyskupo sostą. Nėra aptikta vyskupo M. Valančiaus raštuose jokių faktų, kad jo laikais būtų vykę altoriaus restauravimo darbai. Pats M. Valančius, taip rūpinęsis istorija ir vyskupystės atminties išsaugojimu, nepasirūpino įamžinti ar tiesiog kukliai nutylėjo savo paties šioje srityje atliktus darbus.

Žinoma, kad kaip tik tuo metu vyskupas M. Valančius susirašinėjo su carinės Rusijos instancijomis dėl lėšų namo, kuriame įkurdino savo rezidenciją, remontui. Nors ir ne tiek, kiek prašė, valdiškų lėšų vis dėlto gavo. Galbūt dalį šių lėšų vyskupui pavyko nukreipti didžiojo altoriaus remontui? Tai šiandien – kol kas mįslė.

Kitos garsios dinastijos atstovai Giedraičiai senajai katedrai padovanojo vargonus – autentišką baroko instrumentą su neoklasicistine apdaila, 16 registrų, vieno manualo, be pedalų, žavintį savo dispozicijos įvairove. Jau XVI a. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, apie save subūręs Lietuvos šviesuolių būrelį, labai rūpinosi ir Varnių katedros muzikiniu gyvenimu.

Varnių panorama aut. Sraigūnas Lėtūnas

Iki 1817 metų gaisro Varnių katedroje stovėjo nedideli vargonai, taip vadinamas pozityvas. Po gaisro katedros bažnyčią remontavo ir naujus vargonus pastatydino Žemaičių vyskupas kunigaikštis Juozapas Arnulfas Giedraitis. Šiam reikalui buvo paskirta 15 tūkst. sidabro rublių. Viršutinėje vargonų dalyje matomas vargonų fundatorių kunigaikščių Giedraičių dinastijos herbas. Naujųjų vargonų meistras buvo žemaitis Juozapas Vaiculevičius. Iš šio meistro darbų žinomi tik vieninteliai Varnių katedros vargonai.

Kur ilsisi vyskupai?

Atsakymas ir paprastas, ir kiek painokas. Vyskupų kriptoje. Bėda tik ta, kad tų kriptų yra kelios. Viena Varniuose, kita Telšiuose, trečia Žemaičių Kalvarijoje, ketvirta Kaune… Nelygu kurio laikotarpio vyskupui norėtųsi nulenkti galvą.

Varnių katedroje, manoma, yra palaidota apie 10 Žemaičių vyskupų, tarp jų ir Merkelis Giedraitis, kurio palaikai buvo pernešti iš senosios katedros rūsių prieš statant seminariją, seminarijos rūmų fundatorius Jonas Dominykas Lopacinskis, Varnių katedros fundatorius Kazimieras Pacas, kiti Žemaičių vyskupai: Steponas Giedraitis, Aleksandras Gorainis, Juozapas Mykolas Karpis, Antanas Tiškevičius.

Stiklu dengtuose karstuose guli vyskupai Simonas Mykolas Giedraitis ir Juozapas Arnulfas Giedraitis. Pastarasis savo testamente išreiškė valią, kad jo kūnas būtų palaidotas Varniuose, o širdis būtų įmūryta Giedraičių bažnyčioje – jo tėviškėje.

Virš abiejų vyskupų karstų kabo jų giminių herbai, bylojantys apie vyskupų priklausomybę garsioms Lietuvos kunigaikščių Giedraičių dinastijoms, iš kurių kilo daug bažnytiniame gyvenime nuveikusių Giedraičių, pradedant palaimintuoju vienuoliu Mykolu Giedraičiu (1425-1485).

Kokia moteris palaidota greta vyskupų?

Esama žinių, kad vyskupų kriptoje, į kairę nuo Simono Mykolo Giedraičio karsto, žemėje yra palaidota ir vyskupo M. Valančiaus motina. Tai buvo padaryta slapta nuo caro žandarų, žinant tik artimiesiems. Dėl akių – į kapus buvo nešamas karstas, pripildytas smėlio, kad nebarškėtų…

Kaip atrodė Žemaičių vyskupai?

Per 450 Žemaičių vyskupijos gyvavimo metus buvo konsekruotas 41 vyskupas. Jų vardai yra iškalti balto granito lentoje, kabančioje katedroje. Būta ir jų portretų. Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas 1675 metų gruodžio 15 d. Varnių katedros bažnyčios vizitacijos akte aprašė retą Žemaičių vyskupų ir kitų aukštų Bažnyčios hierarchų portretų galeriją. Jame lotyniškai paeiliui yra išvardinta devyniolika Žemaičių vyskupų portretų su inskripcijomis (įrašais).

Šiandieną yra pasiekęs tik kuklus Žemaitijos vyskupų portretų rinkinys. 1864 m., caro valdžios nurodymu Žemaičių vyskupijos centrą perkėlus iš Varnių į Kauną, vyskupas M. Valančius portretų galeriją išsivežė į Kauną. Iki Antrojo pasaulinio karo metų Žemaičių vyskupų portretai puošė Kauno metropolijos kunigų seminarijos didžiąją salę.

Varnių seminarija aut. Sraigūnas Lėtūnas

Paskutiniajame iki sovietmečio 1939 m. rugsėjo 15 d. surašytame seminarijos inventoriuje užfiksuotas keturiasdešimt vienas portretas. Sovietų valdžios nurodymu uždarius Kauno kunigų seminariją, portretai turbūt buvo perkelti į Kauno arkikatedros palėpę, kartu su panaikinto Religinės dailės muziejaus eksponatais. Šiuo metu dalis šių portretai yra eksponuojami Kauno arkivyskupijos muziejuje.

Kur gyveno vyskupai?

Dauguma vyskupų, drauge su gausiu būriu dvasiškių, gyveno Alsėdžiuose, prabangiai įrengtoje rezidencijoje. Tapęs vyskupu M. Valančius, rezidenciją iš Alsėdžių perkelia į Varnius. Tai buvo pirmasis ir paskutinysis vyskupas visą laiką išgyvenęs vyskupijos administraciniame centre.

Šiandien ši rezidencija stovi apleista ir niekam nereikalinga. Vyskupo M. Valančiaus laikais mediniame pastate buvo pakankamai didelė salė, kurioje vyko oficialūs priėmimai, indauja, bufetas, kabinetas, kitoje pusėje buvo vyskupo reprezentaciniai kambariai. Kartu su rūmais vyskupo rezidencijai priklausė pastatas, skirtas tarnams, klėtis, arklidė, vežiminė.

Kurį laiką šiame name drauge su M. Valančiumi gyveno ir į Varnius vyskupo pakviestas Simonas Daukantas. M. Valančiaus vyskupavimo laikais Varniai tapo švietimo ir lietuviškos kultūros centru su A. Zavadskio knygynu, biblioteka, skaitykla, kilnojamuoju knygynėliu.

Varnių seminarija aut. Sraigūnas Lėtūnas

Švietimas Žemaičiuose taip pakilo, kad kai kuriose parapijose net beraščių neliko. Varniai XIX a. viduryje tapo ir platų atgarsį ano meto Lietuvoje turėjusio blaivybės sąjūdžio centru, iš kurio buvo platinama blaivybė, steigiamos blaivybės draugijos.

Kiek bažnyčių stovi Varniuose?

Trys? Dvi? Teisingas atsakymas dvi. Keliautojus dažnai suklaidina masyvus varpinės bokštas, puošiantis buvusios Varnių seminarijos pastatą. Vieta, kur stovi buvusi kunigų seminarija – išskirtinė. Čia, ant kalnelio, manoma, yra buvusi pagonių kulto apeigų vieta.

Čia XIII – XVII a. yra buvusios nemažos kapinės; čia buvo pastatydintos antroji ir trečioji Medininkų vyskupijos katedros, kurioms sudegus, apie 1740 m. vyskupas Antanas Tiškevičius pradėjo statyti mūrinę varpinę. Toje vietoje 1770 m. vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio pastangomis prie baigiamos statyti varpinės buvo pastatydinti rūmai ir įkurdinta Varnių (Žemaičių) kunigų seminarija.

Varnių seminarija aut. Sraigūnas Lėtūnas

Būsimieji kunigai, besimokantys Varnių kunigų seminarijoje pirmus metus (išskyrus tuos, už kurių mokslus mokėjo fundatoriai), mokėjo už mokslą ir išlaikymą, o studijuojantys antrus ir trečius metus jau gaudavo dalį lėšų iš seminarijos lėšų. Pati seminarija buvo išlaikoma iš fundatorių, įvairių parapijų skirtų lėšų, aukštesnių bažnyčios luomo asmenų piniginių užrašymų ir palikimų. Todėl padidėjus seminarijos pajamoms, atsirado daugiau galimybių tapti dvasininkais neturtingų valstiečių vaikams.

Varniuose buvo išugdyta nemažai žymių kunigų, kurie daug nusipelnė Lietuvos kultūrai. 1789 m., seminariją baigė Antanas Strazdas, kur ir buvo įšventintas kunigu. 1795 m. Varniuose mokėsi Jurgis Ambraziejus Pabrėža, buvęs garsus pamokslininkas ir botanikas, taip pat žemaičių vyskupai Juozapas Arnulfas Giedraitis, Simonas Mykolas Giedraitis, Motiejus Valančius. Per M. Valančiaus vyskupavimo 12 metų Varniuose į kunigus buvo įšventinti 333 klierikai.

Kieno stovylos saugoja Varnių seminarijos pastatą?

1999 m. atidengtas paminklas, kurio skulptorius Arūnas Sakalauskas ir architektas Linas Jurgaitis. Granitinės vyskupo Merkelio Giedraičio ir kanauninko Mikalojaus Daukšos stovylos byloja apie „Katekizmo“ ir „Postilės“ – pirmųjų lietuviškų knygų Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje išleidimo 400 m. sukaktį. Varniai buvo viena tų vietų, kur anksti atsirado knygų, kur jos buvo skaitomos; viena tų Žemaitijos vietų, kur reikšmingų knygų ir parašyta.

Varnių seminarijos stovylos aut. Sraigūnas Lėtūnas

Vyskupas M. Giedraitis yra vadinamas antruoju Žemaitijos krikštytoju. Jis rūpinosi ir lietuvių kalbos vartojimu Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose, lietuviškai mokančių dvasininkų rengimu, skatino ir globojo galinčius rašyti lietuviškai, sutelkė būrelį šviesiausių savo epochos žmonių. Jų tarpe buvo ir pirmosios 1582 m. spausdintos „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusijos kronikos“ autorius kanauninkas Motiejus Strijkovskis bei Mikalojus Daukša – lietuviškų katalikiškų raštų rengėjas.

Varnių seminarija aut. Sraigūnas Lėtūnas

Varniuose parengtas M. Daukšos verstas J. Ledesmos katekizmas – pirmasis katalikų katekizmas LDK. M. Daukša tapo ir pirmuoju literatūrinės lietuvių kalbos kūrėju, o 1599 m. išleista jo lietuviška „Postilė“ – XVI–XVII a. svarbiausiu Lietuvos kultūros istorijos įvykiu. „Postilė“ atspausdinta už vyskupo M. Giedraičio lėšas.

Kodėl ašaroja varpai?

Ar matėte kada nors verkiančius varpus? Tai tiesa. Varpai gali verkti. Varniuose. Seminarijos rūmų rūsyje. Yra du varpai, kurie karts nuo karto ašaroja. Kodėl? Gal dėl to, kad yra giliame rūsyje, o ne aukštai bokšte, nuo kurio atsiveria Žemaitijos panorama su gražiausiais piliakalniais ir bažnyčių bokštais. Gal. Tai klausimas be atsakymo. Nors… dabar jų ašaros padeda nuspėti, kada pradės lyti lietingiausiame Lietuvos krašte.

Ašarojantis varpas aut. Sraigūnas Lėtūnas

Kaip buvo panaikinta Žemaičių vyskupystė?

1863-jų metų sukilimas nulėmė Varnių, kaip Žemaičių vyskupijos centro likimą. Caro valdžiai apkaltinus seminaristus dalyvavus sukilime, buvo uždaryta Varnių kunigų seminarija, o pats vyskupas M. Valančius, apibūdintas kaip labai pavojingas caro valdžios priešas, iškeltas į Kauną.

Taip Žemaičių vyskupijos centras kartu su kunigų seminarija 1864 m. iš Varnių buvo perkeltas į Kauną. Šis veiksmas nebuvo suderintas su Vatikanu. Tik 1883 m. popiežius Leonas XIII įteisino Žemaičių vyskupijos centro perkėlimą iš Varnių į Kauną, o oficialiai tai atlikta tik 1895 m.

1926 m. įkurta atskira Lietuvos bažnytinė provincija. Tuo pat metu Žemaičių vyskupija panaikinta, o jos vietoje įkurtos Telšių ir Panevėžio vyskupijos bei Kauno arkivyskupija. Pagrindinė tokių reformų priežastis buvo ta, kad nuo pat Lietuvos krikšto Lietuvos katalikų bažnyčia nebuvo tiesiogiai pavaldi Šventajam sostui.

Varniai aut. Sraigūnas Lėtūnas

Kaip savo atsiminimuose rašo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, „Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, tokia padėtis buvo nenormali jau vien dėl to, kad tai reiškė dar nevisišką Lietuvos savarankiškumą. Lietuvos vyskupijos priklausė metropolijoms, kurios buvo už Lietuvos ribų.(…) Šiam klausimui ir dar ne vienam Lietuvos ir Vatikano santykių aspektui išspręsti reikėjo dviejų dalykų: Lietuvos bažnytinės provincijos (arkivyskupijos) įkūrimo ir Lietuvos bei Vatikano konkordato sudarymo.”

Taip buvo užbaigtas 509 metus rašytos Žemaičių vyskupijos metraštis.

© Sraigūnas Lėtūnas 2013