Žemaitijos krikšto keliais I dalis. Kražiai

Kur yra Žemaitija

Jei šiandien bandytume nusakyti, kur yra ta Žemaitija, kiltų šiokių tokių nesklandumų. Po ilgų mokslininkų ginčų ir lingvistų, etnografų tyrimų Seimas yra patvirtinęs Žemaitijos ribas, kurios rytuose beveik sutampa su Dubysos upe, pietuose ribojasi su Sūduva ir Mažąja Lietuva. Šiandieninė Žemaitija apima 21 000 kv. km. teritoriją, kurioje gyvena apie 500 000 gyventojų.

Žemaitijos seniūnija šalt. Wikipedia

Žemaitėjė geuograpėškā īr vėintėsa, zars vėsa Žemaitėjė iēn i Lietovuos terėtuorėjė, anuos šmuotā nier grėižtā apėbrėižtė. Žemaitėjės regėjuona pagrėndėnė dali ožėma kalvouta, paskotėnė aplediejėma sodarīta Žemaitiu aukštoma. Ana drėikias lonku nū Skouda rajuona lėgė pat Neviežė basėina. Aukštiausė Žemaitėjės vėita īr Medviegalė kalns (234,6 m), tēpuogi da īr aukšti Šatrėjės (228,7 m) ė Girgždūtės (228 m) kalnā. Vėsė šėtė kalnā īr ont Žemaitiu ondensīruos kalvīna.

Pavarčius senus žemėlapius matyti, kad iš karto po Didžiojo Žemaičių sukilimo, kai buvo suformuotas administracinis vienetas – seniūnija – pietinės Žemaitijos ribos ėjo ties Kybartais, Virbaliu, o rytuose aukštaičius nuo žemaičių skyrė Nevėžio upė.

Tokia ji buvo iki XVIII a. pabaigos, kuomet po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, nuo Lietuvos ir Žemaitijos buvo nurėžta Užnemunė, o carinei Rusijai atitekusi dalis tapo Vilniaus gubernija, XIX a. padalinta į Vilniaus ir Kauno gubernijas.

Iki 1795 metų Lietuvoje buvo Vilniaus, Trakų vaivadijos ir Žemaitijos seniūnija, vėliau tapusi kunigaikštyste. Jei vaivadas skirdavo Lietuvos didysis kunigaikštis, tai žemaičiai seniūną išsirinkdavo patys.

Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846) savo veikalo „Žemaičių žemės prisiminimai“ (1842 m.) pradžioje su neslepiama pagarba ir meile gimtajam kraštui rašo: „Antai Nevėžis, mano tėvynės upė,skirianti Lietuvą nuo Žemaičių <…> Visa Žemaičių žemė, iš pažiūros imant, keleivio akiai teikia kuo gražiausių vaizdų: visur pakelėj dideli, gražiai išstatyti sodžiai, prie kiekvienų namų, lygiai pono, lygiai prasto žmogelio, yra darželis bei sodelis ir stovi medinis kryžius, tikėjimo vėliava, to krašto žmonių dievobaimingumo ženklas. Kryžius paprastai stovi gale trobos, figūra į langus <…> Pakelėse taip pat yra kryžių, bet daugiausia tinkasi matyti dideli stulpai su spintule viršuje, o toje spintutėje stovi statulėlė – šventasis Jonas Krikštytojas, Žemaičių globėjas. Kryžių palei kelią taip tanku, jog nuo vieno ligi kito vos kelios dešimtys žingsnių.”

Kuo žemaitis skiriasi nuo lietuvio

Jei visoje Lietuvoje būta baudžiavos su lažu, tai Žemaitijoje ji pasireiškė tik činšo mokesčiu. Jei kituose Lietuvos regionuose gėlių darželiai yra formuojami taip, kad jais galėtų grožėtis keliaujantieji, tai Žemaitijoje jais grožisi tik pats sodybos šeimininkas, kuriam jo sodyba yra „mona gyvenėms“. Jei aukštaičiui brėkšta ryte, tai žemaičiui – vakare.

Jei lietuviai sako „aš“ ir „mes“, tai žemaičiai – „aš“ ir „mudu“. Mintyse taip ir skamba Liudviko Rėzos užrašyta daina – eisva mudu abudu, į žalią giružę abudu, kirsva mudu abudu, žaliąsias liepužes abudu, pjausva mudu abudu, plonąsias lentužes abudu, dirbsva mudu abudu, naująja lovužę abudu…

Švelnu, gražu, o sako, žemaičiai šiurkštūs, storžieviai… Dalis tiesos yra. Priežastis glūdi tarmėje. Žemaičių žodžiai gali turėti du ar tris kirčius. Kalba tampa kapota, šiurkšti. Prie to prisideda ir įprotis išmesti visas nereikalingas raides. Kam daugžodžiauti, kam be reikalo burną aušinti?

Bet jei jau prireikė ką pabarti, tai nuo žemaičio keiksmų ausys gali užlinkti. Sušaukiamos visos raganos, velniai, rupūžės, žalčiai ir visokios kitokios miško ir pelkių baisybės. Pagonybės reliktas? Dėl sudėtingų istorinių peripetijų egocentriški žemaičiai vėliausiai visoje Europoje priėmė krikščionybę.

Žemaičiai Konstancos susirinkime

Kuomet Europoje buvo sprendžiama dilema, kaip nubausti eretikus ir kokią bausmę skirti reformatoriui Janui Husui, kaip susidoroti su Didžiąja Vakarų Schizma ir galutinai įtvirtinti vieno vienintelio popiežiaus valdžią katalikų pasaulyje, žemaičiai, pavargę nuo nuolatinių karų, nuo nuolatinės būsenos būti dovana priešui, nusprendė tapti katalikais.

Kražių bažnyčios freska aut. Sraigūnas Lėtūnas

Pagal tuometinę politikos tradiciją, nekrikščioniškas kraštas yra niekieno ir Šv. Romos imperijos imperatoriaus įgeidžiu gali būti atiduotas bet kam. Nekrikštytas valdovas yra tuščia vieta ir jokių diplomatinių teisių jis neturi…

Žemaičiai nusprendė padėti tašką šioje istorijoje ir leidosi būti Vytauto bei Jogailos pakrikštyti. Jie savo ateitį susiejo su Lietuva, o ne su kryžiuočiais.

Vytauto kalnelis Kražiuose

Kražiuose, ant Vytauto kalnelio, stūkso vieniša varpinė ir bažnyčios griuvėsiai. Beveik prieš 600 metų Vytautas Kražantės upėje krikštijo žemaičių bajorus ir jų žmones. Ant kalno įsakė suręsti bažnytėlę, vieną iš 8 pastatytų Žemaitijoje iš karto, po oficialaus krikšto pripažinimo 1417 metais.

Kražiai Vytauto kalnelis aut. Sraigūnas Lėtūnas

Nuo šio kalnelio matosi išdidus Medžiokalnio kalnas, kuriame buvo garbinama medžioklės deivė Medeinė. Šiandien galima išgirsti teiginių, kad žemaičiai, per prievartą pakrikštyti, turi moralinę teisę sulaukti Vatikano atsiprašymo.

Istorikų teigimu, žemaičiams iš pradžių buvo visai nesudėtinga į gausų dievų būrį priimti dar vieną – krikščioniškąjį Dievą. Melstis ir vieniems, ir kitiems, kad tik ramybė būtų kaimuose ir namuose.

Su kryžiumi prieš caro kazokus

Vėliau Kražiai visoje Europoje išgarsėjo skerdynėmis, kurių aukomis tapo tie patys žemaičiai, tik šį kartą plikomis rankomis stoję ginti katalikiškojo Dievo namų. 1893 m. caro nurodymų Kražiuose turėjo būti nugriauta vienuolių benediktinių pastatydinta Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčia.

Kražių panorama aut. Sraigūnas Lėtūnas

Dvibokštę barokinę bažnyčią XVIII a. suprojektavo Kražių jėzuitų kolegijos ir Vilniaus universiteto profesorius jėzuitas, matematikas, architektas Tomas Žebrauskas. Carinė valdžia siekdama sumažinti katalikų vienuolynų skaičių Lietuvoje, įsakė uždaryti Kražių vienuolyną. Vėlyvą rudenį vienuolės jėga buvo išvežtos iš Kražių į Kauną.

Apie tai sužinoję žmonės pradėjo rinktis ir budėti dieną ir naktį, pasiryžę neleisti uždaryti bažnyčios. Į Kražius atvykusį Kauno gubernatorių Nikolajų Klingenbergą žmonės pasitiko iškilmingai – su caro ir carienės portretais bei kryžiumi.

Kražių bažnyčia aut. Sraigūnas Lėtūnas

1893 m. lapkričio 22 – 23 d. tarp taikių vietos gyventojų ir caro valdininkų bei kazokų įvyko kruvinas susirėmimas. Jo metu žuvo 9 žmonės, apie 50 buvo sužeista. Netrukus po susidorojimo prasidėjo kražiškių teismas. Buvo apkaltinta 70 žmonių, kuriems grėsė mirties bausmė, tremtis ir rekrutų dalia.

Kaltinamuosius ginti savo noru ėmėsi garsiausi to meto Rusijos advokatai. Šis įvykis plačiai nuskambėjo visame pasaulyje, visuomenė pasipiktino caro vykdyta politika ir jo valdininkų žiaurumu.

Kražių bažnyčios klauptas, menantis kazokų vandalizmą aut. Sraigūnas Lėtūnas

Nepaisant šio žmonių pasipriešinimo, bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti iki pat 1908 m. Iki šių dienų bažnyčioje yra išlikęs vienas suolas, menantis Kražių skerdynių laikus. Pasakojama, kad prie šio suolo kazokai buvo pririšę savo arklius, kai sujojo į bažnyčią…

Jėzuitų kolegija ir lotynų kalba

Beveik 160 metų Kražiai buvo Žemaitijos kultūros ir krikščioniškojo dvasingumo centru. Siekiant stiprinti Žemaitijoje sielovados darbą, imta svarstyti galimybę įkurti čia jėzuitų kolegiją. 1614 m. Lietuvos jėzuitų provincijos kongregacija Vilniuje svarstė, kuri vieta Žemaitijoje tinkamiausia kolegijai įkurti.

Buvo renkamasi tarp Varnių, Kražių ir Raseinių. Galutinis sprendimas paliktas fundatoriui Žemaičių seniūnui Jonui Karoliui Chodkevičiui, kuris pasirinko Kražius. Mikalojus Kristupas Radvila dovanojo žemės sklypą su nebaigta statyti pilimi. Jėzuitai pilį pertvarkė ir 1616 m. rugsėjo 18 dieną atidarė Kražių kolegiją, svarbiausią Žemaitijos švietimo ir religinio gyvenimo centrą.

Kražių bažnyčios altorius aut. Sraigūnas Lėtūnas

Fundatoriaus garbei centrą pavadino Collegium Chodkievicianum. Maždaug 4 ha plote buvo pastatyti net 24 įvairios paskirties pastatai: renesansinis vienuolyno – kolegijos pastatas (3 korpusai), bažnyčia, mokykla, bendrabutis, vaistinė, ūkiniai pastatai, mūrinis malūnas, alaus darykla ir kt.

Bažnyčia, kurios dabar išlikę tik pamatų akmenys, buvo puošniausia to meto Žemaitijos šventovė. Joje buvo 12 altorių, kuriuose kabėjo puikūs tapybos darbai. Bažnyčia koridoriumi jungėsi su pietiniu korpusu (dabar išlikusiu kolegijos pastatu). 1773 m. jėzuitams išsikėlus iš Kražių, pastatai buvo apleisti, pergyveno daug šeimininkų.

Kražių kolegija aut. Sraigūnas Lėtūnas

Tai antrasis jėzuitų įkurtas švietimo ir mokslo židinys Lietuvoje po Vilniaus universiteto. Kražių jėzuitų kolegija buvo pirmoji Žemaitijoje aukštesniojo humanitarinio tipo mokykla, kurią sudarė gramatikos, poetikos ir retorikos klasės. Jau pirmaisiais studijų metais mokinių skaičius siekė 300, studijuoti jie čia važiavo iš visos Žemaitijos. Dėstytojais dirbo Vilniaus universiteto profesoriai, žymūs XVII amžiaus mokslo ir kultūros veikėjai, literatai, dramaturgai.

Kražių kolegija pagal mokymo lygį buvo viena stipriausių Lietuvos jėzuitų provincijoje, prilygusi Braunsbergo (dabar Branievas), Varšuvos, Polocko, Nesvyžiaus kolegijoms. Čia veikė viena didžiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bibliotekų. Dalis šių knygų šiandien yra saugoma Vilniaus universiteto, Kauno viešojoje ir kitose šalies bibliotekose.

Kražių kolegijos koridorius aut. Sraigūnas Lėtūnas

1617 m. Į Kražius dėstyti sintaksės ir poetikos atvyko Motiejus Kazimieras Sarbievijus, tuo metu dar niekam nežinomas jaunas jėzuitų klierikas, vėliau tapęs žymiausiu XVII a. lotyniškosios poezijos kūrėju, išgarsinusiu Europoje Kražius, Žemaitiją ir Lietuvą.

Kražiuose M. K. Sarbievijus parašė savo pirmuosius poetinius kūrinius. Taip Kražiai ir Žemaitija suskambo lotyniškoje Europos poezijoje. Popiežius Urbonas VIII įvertinto M. K. Sarbievijaus poeziją ir paskyrė jį į bažnytinių himnų reformatorių grupę. Pasakojama, kad Lietuvos poetas, kaip anksčiau Dantė ir Petrarka, paties popiežiaus buvo vainikuotas laurų vainiku.

Kražių panorama su kolegija aut. Sraigūnas Lėtūnas

 

O kai išvysta galop tolumoj šventyklas ir Kražantės
Krantą bei mūrus (kadais čia buvo seno Rėkučio
Rūmai nuošalūs) ir sroves, kurios viduriu upės
Šniokščia, džiugiai krykšdami tuojau pasveikina Kražius.
Paukščiams iš tolumos atsiliepia aidžiosios olos.
„Kražiai!“ – atsako tuojau jiems akmenys, „Kražiai!“ – brūzgynai,
Upės: „Kražiai!“ Linksmų balsų skardenama gaudžia
Paukščių gimtinė – giria – ir aidas tankmę užgauna

„Nuolanki padėka” M. K. Sarbievijus

© Sraigūnas Lėtūnas 2013