Raudondvaris, grafai Tiškevičiai ir ponia Rozalija

Lakstome po pasaulį, dairomės po rūmus, žavimės meilės istorijomis ir kartais užmirštame, kad to didelio pasaulio atspindžiai čia pat, beveik mūsų kieme, kad didingi rūmai mena iškilias asmenybes, kadaise stebinusias didžiąją Europą, o jų meilės istorijos įamžintos lietuviškuose tadžmahaluose.

Tolimos Kinijos dvelksmas Nevėžio pakrantėje

Vakarėjančiame parke pasklinda egzotiškų smilkalų kvapas. Vos juntamas vėjas atneša tylų bambukinės fleitos melodiją, kuri įsipina tarp geltonais žiedais pasipuošusio tulpmedžio lapų. Parko alėjose vienas po kito įsižiebia raudoni kinų žibintai. Atrodo, tarsi medžiai, koketuodami su vakaro žara, būtų pasidabinę žaižaruojančiais auskarais.

B. H. Tiškevičius Kinijoje / iš asmeninio Jürgen Stubbe (Nordhausenas, Vokietija) archyvo. © J. Stubbe, Germany 2009 / prieiga per Kauno rajono muziejus

Vakarėjančiame horizonte lėtai slenka nematytų neregėtų žmogystų siluetai. Jie apsirengia ilgarankoviais plataus kirpimo marškiniais ir plačiomis kelnėmis, kurie maloniai šnara melancholiškai judant pagal fleitos melodiją. Žmogystų galvas dengia į dangų smailėjantys plačiabryliai apdangalai. Ant pečių jie neša palankiną, kuriame išdidžiai sėdi vyras ir rūko pypkę.

Eisena priartėja prie raudonais žibintais padabinto paviljono, lėtai nuleidžia palankiną ant žemės. Vyras su pypke neskubėdamas atsistoja, įžengia į paviljoną ir jaukiai įsitaiso tarp apvalių, raudono šilko pagalvėlių, su aukso spalvos kutais. Moteriškas siluetas, ilgu keistu apdaru, nuo žemučio stalelio grakščiai paima nematytų formų mėlynos spalvos indą ir vyrui su pypke pila karšto gėrimo.

Raudondvario parkas aut. Sraigūnas Lėtūnas

Tokia būdavo mano šešuro Benedikto Henriko Tiškevičiaus vakarinio pasivaikščiojimo po parką ir arbatos gėrimo ceremonija,- neskubėdama pasakoja ponia Rozalija. Apsidairo ir tęsia, – taip jis darydavo kaskart, kai atvykdavo į Raudondvarį mūsų aplankyti. Kadaise, kelionės į Tolimuosius Rytus metu, kinai jam suteikė garbingą mandarino titulą. Sugrįžęs į Lietuvą grafas dažnai paliepdavo išpuošti parką kiniškais žibintais, pasidabindavo šilkiniais mandarino rūbai ir palankine keliaudavo pasivaikščioti po parką.

Rozalijos veidu perbėga liūdnas šypsnis. Ji giliai atsidūsta ir taria, – mano vyras buvo tik menkas savo tėvo šešėlis. Šešuro įgeidžiu Benediktas Jonas, kuriam tėvas mūsų tuoktuvių proga padovanojo Raudondvario dvarą, į šias valdas, kaip naujasis jų šeimininkas, buvo įvesdintas ant palankino, aprengtas kinų mandarino rūbais. Čia visos sienos persisunkusios nenustygstančios šešuro dvasios.

Grafienė Rozalija aut. Sraigūnas Lėtūnas

Rūmų salės buvo nukabinėtos medžioklės trofėjais, parsivežtų tiek iš neaprėpiamų Rusijos platybių, tiek iš paslaptingosios Afrikos. Pomėgį medžioti šešuras perėmė iš savo legendinio senelio Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus, perstačiusio ir praplėtusio Raudondvario dvarą. Taip pamėgta medžioklė tapo grafo B. E. Tiškevičiaus mirties priežastimi.

Grįžtant iš eilinės medžioklės grafo ekipažas, kinkytas keturiais arkliais, įlūžo važiuodamas per tiltą ir nusirito į upę. Grafo brolis mirė iš karto, o Benediktas Emanuelis buvo sunkiai sužeistas. Po ilgo, tačiau nesėkmingo gydymo, šešuro senelis mirė Paryžiuje. Būtent mano vyro prosenelis pastatė Raudondvario oranžeriją, oficinas, arklides, o rūmų bokštą papuošė kuorais ir įrengė apžvalgos aikštelę, turėjusią didelės įtakos B. H. Tiškevičiaus asmenybės formavimuisi.

Apžvalgos bokštas ir jachta, tapusi Prancūzijos legenda

Štai, žiūrėkite, ką jie padarė bokštui, – į gynybinės pilies bokštą primenančią viršūnę rodo ponia Rozalija. Grafai Tiškevičiai karste apsiverstų pamatę, kaip šių dienų restauratoriai „sutvarkė” rūmų pastatą. Nebeliko kuorų, nebeliko žavingo balkono virš centrinio įėjimo, kurį taip mėgo legendinis prosenelis Benediktas Emanuelis. Būtent iš šio balkono jis dairydavosi į parko gėlynus ir vešlią medžių lapiją. O bokšto apžvalgos aikštelė buvo mėgstamiausia mano šešuro Benedikto Henriko vieta vaikystėje.

Dvaro bokštas aut. Sraigūnas Lėtūnas

Dabar bokšte įkurdintas stiklo kambarys. Baldai, lėkštės ir stalo įrankiai yra iš skaidraus ir trapaus stiklo, bet jo nerodysiu. Nevalia. Jūsų kilmė per žema, kad papultumėte į tokią sakralią erdvę, – sugriežtėja ponios Rozalijos balsas. – Džiaukitės, kad galite pasigrožėti bent geltonžiedžiu tulpmedžiu. Net neįsivaizduojate, kiek jo ieškojau tarp brūzgynų, kurį jūsų laikų žmonės drįsta vadinti parku. Dėkui Dievui, radau bent šį grafų taip pamėgtą augalą, galite dabar juo gėrėtis.

Stiklo kambarys aut. Sraigūnas Lėtūnas

Kadaise nuo bokštų kuorų mano šešuras vaikystėje žvalgėsi į Nevėžio vingius ir plaukiančius laivus. Kažkur keliaujantys laivai buvo jo didžioji svajonė. Meilę laivams sustiprino ir senelio gražuolis garlaivis, kuris plaukiojo Paryžiuje po Seną. Užaugęs Benediktas Henrikas išvyko į Ameriką, iš kur parsivežė žmoną, laivų magnato dukterį. Prancūzijoje jis užsakė pastatyti didingą jachtą, kurią pavadino „Žemajtej”. Pačia galingiausia ir moderniausia jachta, kuri vėliau tapo Prancūzijos legenda, šešuras su jaunute žmona leidosi į tolimą kelionę.

Jachta Žemajtej / © Lietuvos jūrų muziejus

Kiekvienai kelionei Benediktas Henrikas ruošdavosi labai kruopščiai. Raudondvario biblioteka buvo pilna žemėlapių, kelionių vadovų ir uostų žemėlapių. Šešuras rūpinosi tik tokio pobūdžio leidiniais. Kuomet su vyru perėmė Raudondvarį, bibliotekoje radome per 3000 knygų, o mes, per savo gyvenimo laikotarpį rūmuose, ją papildėme iki 20 000 leidinių. Knygos buvo mano aistra, – atsidūsta ponia Rozalija. – Šiandien tik mažyčiai trupinėliai didžiausio mūsų turto yra išsibarstę po Lietuvos bibliotekas, visa kita sunaikinta…

Egzotiški suvenyrai iš Azijos ir muzika

Kai po vestuvių atvykome į Raudondvarį, mane labiausiai nustebino persiškasis ir arabiškieji kabinetai. Mano vyras Benediktas Jonas su savo tėvu šiuose kabinetuose rūkydavo kaljaną, – mąsliu balsu pasakoja ponia Rozalija. – Visuose rūmuose buvo daugybė daiktų iš Tolimųjų Rytų – vėduoklių, fajanso ir porceliano dirbinių, metalinių vazų, statulėlių iš dramblio kaulo ir marmuro, baldų, japoniškų piešinių ant šilko ir kinų rašmenų matricų. Būta ir arabiškų amuletų, indiškų papuošalų, turkiškų kilimų, durklų, kardų, šarvų ir visokiausių muzikos instrumentų.

Atskiroje patalpoje pagarbiai buvo sukrauti daiktai, reikalingi kelionėms – palapinės odinėse įmautėse, sulankstomos lovos futliaruose, sulankstomi ir į odinius maišus supakuojami čiužiniai, foteliai ir kėdės, odinės pagalvės, gutaperčiniai naktiniai indai ir indai prausimuisi, spintelė maudymuisi, angliška kelioninė virtuvė ir papjė mašė vienkartinės stiklinės. Visi šie daiktai laukė, kol grafas vėl leisis į tolimas keliones…

B. H. Tiškevičius Š. Amerikoje / šalt. Kretingos muziejus LIMIS 6765342

Žinoma, rūmuose būta ne tik medžioklės trofėjų ar suvenyrų, parsivežtų iš tolimųjų kraštų, bet ir klasikinių tapybos bei skulptūros darbų. Tačiau man jie nuostabos nekėlė, nes tarp panašių užaugau aš pati,- pasakoja ponia Rozalija. – Mėgdavau pavartyti rūmuose kauptą natų kolekciją. Muzikuoti čia buvo įprasta. Buvo pasakojamos legendos apie nuostabų mano vyro prosenelio dukters Liudgardos balsą bei jos seserų ir motinos virtuozišką grojimą. Natų kolekcija buvusi įspūdinga. Man būdavo taip nuostabu prisėsti prie fortepijono ir skambinti melodijas, kurios pasklisdavo po tolimiausias rūmų kerteles.

Raudondvario aligatoriai ir beždžionės

Ūkanotomis dienomis mėgdavau ateiti į Oranžeriją. Šešuras čia buvo įkurdinęs egzotiškų augalų – žaliavo vešlus bananmedis, agavos, palmė ir daugybė man nepažįstamų augalų. Deja, jų nepamatysite, – piktokai galvą linguoja ponia Rozalija.

Šių dienų kumečiai nieko nemoka. Seniausią Lietuvos palmę per porą metų sugebėjo paversti styrančiu stagaru. Ir iš kur jie gali ką nors mokėti?! Dar mano šešuras buvo pastatęs mokyklą kaimo bernams ir mergoms lavinti. Baigę šią mokyklą jie galėdavo patarnauti grafui ir jo svečiams rūmuose. O dabar?– liūdnai galvą krato ponia Rozalija.

Grafienė Rozalija prie agavos aut. Sraigūnas Lėtūnas

Nepatikėsit, – vėl pralinksmėja jos balsas, – bet šioje oranžerijoje žaliavo ne tik augalai. Čia gyveno ir egzotiniai gyvūnai bei paukščiai. Tarp palmių šakų šėlo margaspalvės papūgos, lankytojus linksmino mažos beždžionėlės, o vyrų žvilgsnius traukė trys aligatoriai.

Rožės ir pirmasis aukso medalis Lietuvos fotografijos istorijoje

Išėjusi iš Oranžerijos ponia Rozalija prisėda ant suolelio. Matot, – rodo jį ranka į rožyną – čia žydi tokios pačios rožės, kokios žydėjo tada, kai čia gyvenome su vyru. Negražios? Išpaikinti jūsų žvilgsniai. Rožės visada gražios. Ypač kai supranti, kad jos yra tarsi tų tolimųjų laikų atspindys. Taip, kalbant apie laiko atspindžius.

Raudondvario rožės aut. Sraigūnas Lėtūnas

Mano šešuras buvo ne tik keliautojas, bet ir garsus fotografas, pelnęs pirmąjį aukso medalį Lietuvos fotografijos istorijoje. B. H. Tiškevičius dar būdamas mažu vaiku susižavėjo dagerotipine fotografija, nes tuo užsiiminėjo jo senelio brolis Jonas Tiškevičius.

Šešuro pomėgis leidžia šių dienų kartoms iš arčiau pažvelgti į Tiškevičių gyvenimą, jų namus ir pomėgius. Benediktas Henrikas Paryžiuje buvo įsirengęs modernią foto-laboratoriją. Tokią pačią įrengė ir kitame šeimos dvare Vialoje, šiandieninės Baltarusijos teritorijoje.

B. H. Tiškevičius niekur nesiskyrė su fotoaparatu – nuolat eksperimentavo ir savo bandymų vaisius pristatinėjo parodose. Kai kuriose sulaukdavo kritikos, kai kuriose palaikymo. 1899 m. į Berlyno parodos katalogą buvo įtrauktos keturios nuotraukos, kurios ir pelnė jam aukso medalį už meninę fotografiją. Šiuolaikiniam fotografui paduok Tiškevičiaus laikų aparatą ir jis nežinos, ką su juo daryti.

Gintauto Trimako mokymai Raudondvario dvare aut. Gintaras Česonis

Va, visą savaitę aplink rūmus vaikštinėjo būrys jūsų laikų profesionalų ir mokėsi, it kokio stebuklo to, kas grafui buvo taip įprasta. Pasirodo, skirtumas tarp XIX a. ir XXI a. tėra laiko suvokime. Jūsų laikų žmonėms labai sunku pastovėti ramiai ir įsiklausyti, įsižiūrėti į vieną vietą. O grafas, tai mokėjo…

Žirgai, sodos vanduo ir šokoladas

Rūpinosi jis ne tik technika. Rūpinosi grafas ir arkliais. Specialiai jiems buvo pastatytas įspūdingų formų pastatas – arklidės. Po kiekvienos kelionės grafo arkliams kojos būdavo nuplaunamos šulinio vandeniu, kuris buvo įrengtas už arklidžių. Higiena buvo itin svarbi, tad rūpintasi, kad arkliai gyventų sausuose garduose. Žiemos metu grafo gražuoliai galėdavo prasimankštinti arklidėse įrengtame manieže.

Raudondvario arklidės aut. Sraigūnas Lėtūnas

Ne, ne, – nusišypso ponia Rozalija, – negalvokite, kad mano šešurui svarbu buvo tik gyvūnai. Rūpinosi jis ir tarnais, ir savo svečiais. Siekdamas palengvinti tarnų darbą, aprūpindavo juos pačiomis naujausiomis darbo priemonėmis – bulvių tarkavimo mašina, sodos gėrimo gaminimo aparatu. Svečiams būdavo pateikiama ne tik dvaro bravore brandinto alaus, bet ir čia pat pagaminto šokolado, iš tolimų kraštų atsivežto vyno ir kitų tauriųjų gėrimų.

Moterys Raudondvaryje

Taip, taip, atleiskite, kad tiek laiko kalbėjau apie grafų pomėgius, jų buitį ir tarsi užmiršau moteris jų gyvenime, – atsidūsta ponia Rozalija. – Tai skaudi tema. Skaudi ne tik man, bet ir visiems tiems vyrams, nes meilės reikaluose jiems nesisekė. Nesisekė ir mums, moterims. Kažin koks nelemtas prakeiksmas lydėjo šią garbingą giminę, gyvenusią Raudondvaryje…

Raudondvario žirgelis aut. Sraigūnas Lėtūnas

Na, bet pradėkime iš pradžių, nuo garsiausios meilės istorijos. Legendinis šių rūmų kūrėjas Benediktas Emanuelis Tiškevičius buvo vedęs Minsko pavieto bajorų maršalkos Antano Vankavičiaus dukterį Vandą Vankavičiūtę.

Pasakojama, kad Benedikto Emanuelio tėvas Mykolas Tiškevičius, valdęs Dubingius, Biržus, Palangą, Darbėnus ir daugelį kitų vietovių, savo sūnui vedybų proga padovanojęs vieną iš savo valdų – Raudondvario dvarą. Tuo metu jaunieji buvo viena turtingiausių porų Lietuvoje. Netrukus jiems gimė duktė Liudgarda, vėliau garsėjusi nuostabiu balsu, Joana, sūnus Mykolas, gyvenęs vos kelias dienas, ir jaunėlė Vanda.

Raudondvario dvaro rūmai aut. Sraigūnas Lėtūnas

Grafas sekė savo tėvo pėdomis ir sparčiai plėtė savo valdas. Netrukus įsigijo Nemėžį, Vilkiją, Žiežmarius, Plokščius, namus Trakų g. Vilniuje, Vernet g. Paryžiuje ir Torini pilį Prancūzijoje. Vienu metu grafui priklausė per 40 000 ha žemės ir beveik 4700 baudžiauninkų.

Raudondvaris per 1831 m. sukilimą sudegė, tačiau grafas nenusiminė ir ėmėsi kurti savo svajonių namus, kuriuose turėjo gyventi jo mylimiausi žmonės – žmona ir trys dukterys. Grafas perstatė rūmus – papuošė juos bokšteliais ir stikline veranda, iš kurios galėjo grožėtis Nevėžiu; gynybinio bokšto viršų dekoravo kuorais ir įkurdino ten apžvalgos aikštelę; virš centrinio įėjimo įrengė balkoną, nuo kurio atsivėrė nepakartojamas vaizdas į parką.

Raudondvario dvaro statiniai aut. Sraigūnas Lėtūnas

Grafo nurodymu buvo pastatytos oficinos tarnams, ledainė, pirtis, svirnai, įspūdingų formų oranžerija ir arklidės. Rūmų interjerą papuošė skulptūros ir paveikslai, tačiau laimės grafui tai neatnešė. Kol grafas darbavosi Raudondvaryje, jo žmona gydėsi Vokietijoje, garsiajame Baden Badene. Nepaisant visų gydytojų pastangų ir grafo skirtų tam pinigų, džiova pasirodė stipresnė ir pasiglemžė mylimą grafo žmoną.

Lietuviškas Tadžmahalas ant Nevėžio kranto

Grafas parsivežė žmonos palaikus į Raudondvarį. Iš pradžių ji buvo palaidota greta sūnaus, senojoje kapinių koplytėlėje. Pažymint mirties metines, grafienės kūnas drauge su sūnumi buvo perlaidotas naujojoje koplyčioje. Grafas jautėsi prislėgtas. Tais pačiais metais pas italų paminklų meistrą Lujidži Pampaloni jis užsakė vieną prabangiausių antkapių Lietuvoje.

Grafienės ir jos sūnaus antkapiai turėjo būti iškaldinti iš balto Kararos marmuro. Ne kartą ir ne du italas siuntė grafui antkapio brėžinius. Grafas nurodydavo juos vis koreguoti. Tuo pačiu metu vyko ir bažnyčios bei mauzoliejaus statybos darbai. Benediktas Emanuelis Tiškevičius rūpinosi ne tik Raudondvario bažnyčios sienų mūrijimu, bet ir šventovės interjero dekoravimu.

Šiandieninė Raudondvario bažnyčia, pastatyta vietoj sugriautosios aut. Sraigūnas Lėtūnas

Šventovės projekto autoriumi buvo pasirinktas garsus architektas iš Vilniaus Tomas Tišeckis, statybos darbus prižiūrėjo kitas garsus architektas iš Italijos Laurynas Cezaris Anikinis. Paveikslus tapė ir altorius dirbino garsiausi to laikmečio meistrai.

Vyskupas Motiejus Valančius tvirtino, jog naujoji jo konsekruota bažnyčia grafui kainavusi per 45 000 rublių. Savo grožiu ir didingumu ji stebino kiekvieną, atvykusį į Raudondvarį. Tačiau antkapinis paminklas jo mylimai žmonai Vandai kainavo dvigubai daugiau nei visos bažnyčios statyba…

Vandos Tiškevičienės antkapio nuotrauka iš Lahoisko virtualaus muziejaus

Norite pamatyti tą meno šedevrą? – kilsteli antakius ponia Rozalija. – Eikite į bažnyčią. Ne, ne, tai jau ne be ta bažnyčia, kurią statė grafas. Ją per Pirmąjį pasaulinį karą sulygino su žeme. Šiandieninė yra tarpukario statinys. Nebeliko joje Tiškevičių dvasios. Matyt ir negalėjo likti. Juk kai Paryžiuje mirė grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius, jo vaikaitis, mano šešuras Benediktas Henrikas Tiškevičius parsivežė jo palaikus į Raudondvarį ir palaidojo šeimos mauzoliejuje, greta jo mylimos žmonos Vandos ir judviejų sūnaus Mykolo.

Vandos ir Mykolo Tiškevičių antkapių likučiai aut. Sraigūnas Lėtūnas

Palaidojo, tačiau be kunigo palaiminimo. Sakoma, kad tuometinis bažnyčios tarnas atsisakęs pašventinti bažnyčios fundatoriaus palaikus. Pikti liežuviai plakė, kad klebono sprendimą lėmęs pasakojimas, jog grafas po žmonos mirties susidėjęs su panele, vėliau tapusia Zavadskiene, kuri pagimdžiusi jam tris nesantuokines dukras. Vyriausiąją jų grafas ištekino už savo archyvaro ir visų reikalų patikėtinio K. Ralcevičiaus. Gal tai ir užtraukė rūstybę ant Tiškevičių giminės.

Neliko bažnyčios, neliko mauzoliejaus. Jei šiandien norėtumėte pamatyti garsųjį meno kūrinį – ponios Vandos Tiškevičienės antkapinį paminklą, tiksliau tai, kas iš jo liko – reikėtų susirasti šiandieninį kleboną ir paprašyti parodyti slaptavietę, kur yra slepiami meno kūrinio likučiai. Antkapio nuotrauka yra eksponuojama Lahoisko virtualiame muziejuje.

Dvi seserys vienas mylimasis

Skausmingais gyvenimo vingiais ėjo ir grafo dukterys. Vyriausioji Liudgarda, dieviško balso mergina, ištekėjo už kunigaikščio Vladislovo Jablonovskio ir su juo apsigyveno savo tėvo dvare Plužne, šiandieninėje Baltarusijoje. Vidurinioji sesuo Joana ištekėjo už giminaičio Mykolo Tiškevičiaus, Kijevo maršalkos sūnaus, gražaus it Apolonas… Deja, jų santuoka truko neilgai. Po ketverių metų, praėjus vos dvejiems metams po savo motinos mirties, Joana taip pat mirė nuo džiovos. Senajam grafui tai buvo dar vienas skaudus likimo smūgis.

Atminimo ženklai Tiškevičių giminei aut. Sraigūnas Lėtūnas

Jauniausioji grafo duktė Vanda netrukus ištekėjo už savo sesers vyro, likusio našliu. Netrukus Nemėžyje jiems gimė sūnus, mano būsimasis šešuras, Benediktas Henrikas Tiškevičius. Po dviejų metų mažasis Henrikas neteko savo tėvo, gražaus it Apolonas Mykolo Tiškevičiaus, kurį Anapilin išsivedė klastingoji džiova. Kai Henrikui sukako aštuoneri, jis neteko ir savo motinos – Vandos Tiškevičienės.

Nuo džiovos mirusi jo motina buvo palaidota Nicoje… Senajam grafui Likimas smogė dar kartą. Jis išgyveno sūnaus Mykolo, mylimos žmonos Vandos, dukterų Joanos ir Vandos mirtis, rūpinosi našlaičiu likusiu vaikaičiu Benediktu Henriku ir vyriausiąja dukterimi Liudgarda.

Užsieniečių žavesys ir kerai

Ne ką linksmesnė buvo ir mano šešuro Benedikto Henriko Tiškevičiaus meilės istorija. Amerikoje jis susižavėjo jaunute, vos septyniolikos metų sulaukusia Elzbieta Klara Bankroft, kilusia iš įtakingos laivų savininkų šeimos. Pora apsigyveno iš senelio Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus paveldėtame dvare Raudondvaryje, lankėsi Paryžiuje, kur jiems gimė du sūnūs.

Jaunosios ponios sveikata pablogėjo ir jie persikėlė gyventi į Madeirą. Čia jiems gimė duktė. Džiovai aštrėjant, grafienė išvežta gydytis į Šveicariją. Tačiau ir šįsyk liga buvo stipresnė už visas grafo pastangas. Grafienės kūnas po mirties buvo palaidotas šeimos mauzoliejuje Raudondvaryje, o jos antkapį puošė įstabus bareljefas. Šiandien, suskilęs ir apdulkėjęs, jis mėtosi bažnyčios prieangyje…

Elžbietos Tiškevičienės antkapio likučiai aut. Sraigūnas Lėtūnas

Pasakojama, kad Benediktas Henrikas, likęs našliu, Prancūzijoje pamilęs damą, kuriai padovanojo dvarelį Bretanėje. Netrukus jis išvyko į Lenkiją, atsiklausti savo vaikų leidimo vesti. Vaikai tėvo norams neprieštaravo. Grįžęs į Prancūziją grafas Benediktas Henrikas sužinojo, kad jo mylimoji ištekėjo už prancūzo ir sėkmingai gyvena jo dovanotame dvare. Nusivylęs gyvenimu paskutinius savo gyvenimo metus Henrikas praleido Prancūzijoje, Mentone, greta savo dukters. Mirė grafas aštuoniasdešimt trejų ir buvo palaidotas šalia savo motinos Nicoje…

Ką pasirinkti – grafienę ar tarnaitę?

Ar aš buvau laiminga čia, Raudondvaryje? – liūdnai šypsosi ponia Rozalija. – Ne, šis prakeiksmas lydėjo ir mane, ketvirtosios kartos atstovę. Mano vyro jaunesnysis brolis Edvardas Reinoldas Tiškevičius vedė anksčiau, tačiau nekilmingą merginą Adelą Dembovską. Šešuras Benediktas Henrikas dėl tokio sūnaus poelgio išsižadėjo jo, ir visą savo turtą bei dvarus patikėjo savo vyresniajam sūnui Benediktui Jonui.

Aš, grafo V. Branickio iš Ukrainos dukra, pačiame 1903 m. vidurvasaryje ištekėjau už Benedikto Jono Tiškevičiaus. Tais pačiais metais mano vyras iškilmingos ceremonijos metu, aprengtas keistais kiniškais rūbais, perėmė Raudondvario dvarą iš savo tėvo, mano šešuro Benedikto Henriko rankų. Po metų mums gimė sūnus Benediktas Vladislovas. Šešuras dažnai atvykdavo aplankyti savo vaikaičio į Raudondvarį. Čia nuolat lankydavosi ir vyro brolis, kurio šešuras buvo išsižadėjęs. Dažni abiejų vyrų vizitai Raudondvaryje juos vėl suartino ir netrukus mano šešuras susitaikė su savo jaunesniuoju sūnumi Edvardu.

B. J. Tiškevičius su žmona Rozalija ir jos seserimi Nicoje / Raudondvario bažnyčios archyvo nuotr.

Vyras buvo man įtaisęs kambarinę Feliciją, kuri rūpinosi mano rūbais, šukuosena ir visa kuo. Nemėgau aš jos dėl saldaus liežuvio ir smalsumo. Vyrui tai, pasirodo, buvo dorybė. Skundė ji visus, o vyrui patiko žinoti kas yra kas rūmuose. Artėjant Pirmojo pasaulinio karo negandoms, mes nutarėme trauktis iš Lietuvos. Vyras suskubo pasirūpinti ir mano kambarine Felicija – padovanojo jai dvariuką netoli Minsko, kad nesijaustų ponų apleista…

Jau tuomet įtariau kažką negerą. Ši mano nuojauta pasitvirtino po karo, kai su vyru atvykome į Raudondvarį. Kur buvus, kur nebuvus atlėkė čia ir Felicija. Tai buvo paskutinis mūsų barnis. Įžeista, pažeminta išvykau iš Raudondvario į Varšuvą, o mano vyras liko čia Raudondvaryje, kambarinės Felicijos glėbyje…

B. J. Tiškevičiaus įvesdinimo į Raudondvario dvarą ceremonija, 1903 m. / Raudondvario bažnyčios archyvo nuotr.

Tarnaičių ir nekilmingųjų prakeiksmas lydėjo ketvirtąją Tiškevičių kartą… Negana to, tarpukario valdžia, įvertinusi mano buvusio vyro lojalumą lenkams, vykdant žemės reformą paliko jam vos 40 ha. Tuo tarpu visiems dvarams būdavo skiriama 80 ha žemės. Ambicingasis mano vyras susikrovė lagaminus ir išvyko iš Raudondvario su visam, išnuomojęs rūmus kokiam tai Karoliui Jakimavičiui, o vėliau čia buvo įkurdinta vaikų prieglauda…

Paskutiniojo Tiškevičiaus gyvenimo drama

Klausiate, ką aš veikiau, mačiusi pompastišką kinų žibintų uždegimo ceremoniją, kaljano rūkymo vakarus, medžioklės trofėjų ekspoziciją ir jautusi nenurimstančią grafų Tiškevičių ieškojimų dvasią? Varšuvoje ištekėjau antrą kartą už prancūzo diplomato. Tačiau mano sūnaus likimas buvo toks pats graudus kaip ir visos Raudondvario Tiškevičių giminės.

Mokėsi jis namuose, vėliau studijavo teisė Oksfordo universitete, valdė šeimai priklausius miškus. Benediktas Vladislovas vedė kunigaikštytę Eleonorą Radvilaitę. Žmonai trumpam išvykus į užsienį, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, lemtingai išskyręs sutuoktinius. Mano sūnus buvo internuotas ir išvežtas į Sovietų Sąjungą. Mano vyras ir aš mirėme Paryžiuje, kur ir buvome palaidoti…

Raudondvaris žiemą aut. Sraigūnas Lėtūnas

Sūnus Vladislovas, grįžęs iš Sovietų Sąjungos dirbo Varšuvos nacionaliniame muziejuje bei jo filiale Vilanove. Staigi mirtis nutraukė 51 metų amžiaus Vladislovo gyvenimą. Jo žmona į Varšuvą sugrįžo praėjus porai metų po Vladislovo mirties. Pora vaikų taip ir nesusilaukė. Nutrūko Tiškevičių giminės gija… Raudondvaris liko be tikrųjų šeimininkų…

© Sraigūnas Lėtūnas 2013