Popietė valso sūkury su prezidentu Antanu Smetona

Svajinga fokstroto melodija vilnija medžių viršūnėmis. Po parką išdidžiai spaceruoja išsidabinę ponai ir ponios su skrybėlėmis. Ore tvyro susikaupimas ir laukimas. Visi nekantriai žvilgčioja į balkoną, išpuoštą ąžuolų lapais. Stalai pasipuošę baltomis staltiesėmis ir lauko gėlių puokštėmis. Karštą vasaros popietę akį traukia rasoti stikliniai ąsočiai su gira bei į vazas sukritę tik ką nuskinti sultingi obuoliai ir riešutai.

Užulėnis Smetonų sodybos vieta aut. Sraigūnas Lėtūnas

Štai, pagaliau, kaimo keliuku, vedančiu nuo Lėno bažnyčios, atlinguoja būrys žmonių, kurių priešakyje išsiskiria viena pora – ponas su ponia juodai pasirėdę, galvas pasipuošę juodomis skrybėlėmis. Būrys linksmai klegėdamas artėja prie parko. Parke pasigirsta plojimai – taip pasitinkamas prezidentas Antanas Smetona, į kurio gimtadienį susirinko šimtai svečių.

Užulėnis – prezidento gimtinė

Randai prezidento A. Smetonos gimtinėje šiandien gija iš lėto. 1944 m. paslaptingai kilusio gaisro metu sudegė sodyba Užulėnio kaime, kurioje užaugo būsimasis Nepriklausomos Lietuvos prezidentas. Gal tai tik atsitiktinumas, bet sodyba sudegė tais pačiais metais, kaip ir pats prezidentas A. Smetona neaiškiomis aplinkybėmis žuvo gaisre savo namuose, toli už jūrų marių Klyvlendo mieste.

Smetonų sodybos maketas Užulėnyje aut. Sraigūnas Lėtūnas

Nedidelėje sodyboje kadaise gyveno gausi Smetonų šeimyna – tėvas, motina ir septyni vaikai. Prieš keletą metų buvusios sodybos vietoje išlieti pamatai, žymintis gyvenamojo pastato vietą, o jų viduryje pastatytas bronzinis visos sodybos maketas. Per kiekvienas Smetonines dabar čia užsuka šventės svečiai ir pakėlę valstybinę vėliavą, atidavę pagarbą čia stovėjusiems namams, vaišinasi obuoliais, priskintais Užulėnyje.

Užulėnis – nedidelis kaimas, kuriame gyvena apie šimtas žmonių. Nederlingose žemėse įsikūręs kaimelis visada buvo tarsi Dievo pamirštas užkampis. Nebuvo čia nei bažnyčios, nei mokyklos. Aplink telkšojo pelkės, per kurias vedė rudenį ir pavasarį sunkiai išvažiuojami keliukai. Antanas buvo priešpaskutinis vaikas šeimoje ir dėl silpnos sveikatos buvo pašvęstas mokslams, o ne žemės darbams. Nors tėvai gyveno nepasiturinčiai, tačiau jaunėlį sūnų sugebėjo leisti į mokslus. Mažasis Antanas iki artimiausios mokyklos Taujėnų dvare turėdavo klampoti 12 km pats arba, kai keliai buvo sunkiai išvažiuojami, ant vyresniojo brolio pečių.

Vėliavos pakėlimas Smetonų sodyboje aut. Sraigūnas Lėtūnas

A. Smetonai tapus prezidentu, situacija Užulėnyje pasikeitė kardinaliai – buvo nusausintos pelkės ir nutiesti platūs vieškeliai. Prezidentas dažnai atvykdavo į savo gimtinę švęsti Antaninių ar gimtadienio, paviešėti gimtuosiuose namuose, o vėliau pailsėti savo dvare ar išmėginti taiklumą medžioklėse. Dar ir šiandien yra kaime žmonių, menančių prezidento vizitus ir šiltu žodžiu mininčių A. Smetoną, kuris buvo itin atidus vietos gyventojams.

Užulėnio mokykla – viena moderniausių Lietuvoje

Beveik priešais Smetonų sodybą šiandien puikuojasi įspūdingo tūrio mokykla tuščiomis klasėmis. Taip, tuščiomis. Mokinių čia nebėra. O kadaise, gretimame Lėno kaime, klebonijos pastate įsikūrusioje pradžios mokykloje netilpo vaikai. Todėl šiai apylinkei būtinai reikėjo naujos mokyklos. Lėno kaime, paežerėje, buvo parinktas hektaro dydžio sklypas, ir nuspręsta statybai panaudoti svirną. Neaišku, kaip būtų viskas pasibaigę, jei nebūtų įsikišusi šioje mokykloje dirbusi A. Smetonos sesuo Julija Smetonaitė.

Užulėnio mokykla prieš šventę aut. Sraigūnas Lėtūnas

Kilo mintis realizuoti jau seną sumanymą „J.E. Respublikos prezidentui Ponui Antanui Smetonai jo gimtinėje Užulėnyje pastatyti paminklą“. Be to, švietimo ministras rašte Valstybės kontrolieriui 1932 metų liepos 6 d. rašė, kad mokykla bus statoma, prezidentui pageidaujant. Taip buvo atsisakyta medinės mokyklos statybos Lėno kaime ir pasirinktas Užulėnis, kur turėjo iškilti didinga mūrinė mokykla su visais to meto patogumais, pavadinta prezidento Antano Smetonos vardu.

Prezidentas Užulėnio kaime mokyklos statybai skyrė dviejų hektarų plotą, kur stovėjo du nedideli pastatai, priklausę žmonėms. Pastatus nugriovė, o nuostolį žmonėms atlygino. Statyti mokyklą buvo numatyta pagal inžinieriaus Jono Saleneko dar 1929 metais sukurtą tipinės mokyklos projektą. Tačiau atsižvelgiant į prezidento prašymus, projektas buvo pataisytas, numatyta įrengti didesnę salę kūno kultūros pamokoms ir susirinkimams iki 150 žmonių, du kambarius antram mokytojui, taip pat pakeistas pastato frontonas, kad įspūdingiau atrodytų. Projekto pakeitimus pagal prezidento pageidavimus vykdė inžinierius Algirdas Šalkauskis.

Smetoninių kiemas aut. Sraigūnas Lėtūnas

1935 m. birželio 13 d. prezidento vardadienio proga mokyklos rūmai buvo iškilmingai pašventinti. Įvyko iškilmės, kuriose dalyvavo pats A. Smetona, vyriausybės nariai, daugelio organizacijų atstovai bei tūkstančiai tolimų apylinkių gyventojų. Diena šventei pasirinkta neatsitiktinai, nes A. Smetona kiekvienais metais per Antanines Užulėnyje rengdavo pasilinksminimus, kuriuose vaišindavosi visi kaimo gyventojai, privažiuodavo daugybė svečių.

Mokyklos statybai valstybei kainavo daugiau nei 230 000 litų. Savo išvaizda bei patogumais ji niekuo nenusileido didelių miestų mokykloms ir tapo viso kaimo pasididžiavimu. Vaikai iš mažų skurdžių lūšnelių į mokyklą ėjo tarsi į rūmus, šventovę. Mokykloje buvo centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, klasėse – elektros skambučiai, mokytojų butuose – radijo antenos ir imtuvai, virtuvės, vonios ir tualetai. Kieme įrengtos sporto ir žaidimų aikštelės.

Smetoninių kiemas aut. Sraigūnas Lėtūnas

Klasių lubų aukštis siekė pusketvirto metro, o salės – daugiau kaip penkis metrus. Mokykloje buvo ir pirtis, vonia, modernūs tualetai, o dušai tuomet atrodė kaip tikras stebuklas: atsuki čiaupą, o vanduo iš lubų bėga. Visiems kaimo žmonėms buvo leista kiekvieną šeštadienį eiti į pirtį.

Per mokyklos atidarymo iškilmes prezidentas A. Smetona su visais sveikinosi, kiekvienam vaikui padavė ranką, o jam iš paskos ėjęs padėjėjas visiems saldainius dalijo. Po metų, prezidentui maloniai sutikus, mokyklai buvo suteiktas Užugirio Prezidento Antano Smetonos pradžios mokyklos vardas, kuris buvo panaikintas 1940 m., o 1990 m. – sugrąžintas.

Smetoninės – Antaninės

Prezidento išpuoselėta Užulėnio mokykla atgijo prieš porą metų, kai šalia jos buvo surengtos Smetoninės. Karštą rugpjūčio popietę čia rinkosi retro stiliaus rūbais pasirėdę svečiai. Tai šen, tai ten stoviniavo skrybėlėtos damos, krykštaudami lakstė vaikai, šnekučiavosi studentai, išdidūs vaikštinėjo kariškiai. Berniukas trumpomis kelnaitėmis vis šūkaliojo ir ragino įsigyti „Smetoniškas žinias“.

Smetoniniškos žinios aut. Sraigūnas Lėtūnas

Atrodė, kad laikas čia sustojęs. Darėsi nejauku dėl šiandieninės savo aprangos, kuri labai nederėjo prie solidžių ponių ir ponų. Atrodė, kad netikėtai papuolei į senovinį kino filmą, kur niekas neskuba, niekas nesipyksta, kur tvyro idiliška ramybė ir gera nuotaika. Tarpukario madas demonstruojantys svečiai nebuvo nei kino aktoriai, nei teatralai. Jie rinkosi iš Užulėnio gryčių, iš apylinkių miestelių, buvo atvykusiųjų ir iš sostinės.

Kai prie mokyklos pasirodė „prezidentas” su žmona ir tarnaite, susirinkusieji negailėjo plojimų. Šventės šeimininkas paragino visus patogiai įsitaisyti prie baltomis staltiesėmis padengtų stalelių, vaišintis gira, obuoliais ir riešutais. Prasidėjo ilgai lauktos iškilmės. Vieni po kitų svečiai ėjo sveikinti prezidento jo gimtadienio proga, įteikinėjo dovanas, linkėjo viso ko geriausio ir gražiausio.

Prezidentas su prezidentiene aut. Sraigūnas Lėtūnas

„Prezidentas” šypsojosi į ūsą ir tarnaitei ant padėklo krovė dovanas. Kai jau visos dovanos buvo įteiktos, prezidentas atsistojo ir gražiai padėkojo susirinkusiems. „Įkvėpkite Užugirio oro, grožėkitės brandžiausiomis rugpjūčio spalvomis, klausykitės žiogelių ir mūsų svečių atliekamų melodijų. Švęskime Smetonines taip, kad šis mūsų sambūris ilgam atmintin įkristų, kad fantazijas ir įkvėpimus išjudintų, kad geras obalsis sklistų ir visa Lietuva į Užugirį rinktųsi.”

Po oficialios dalies prasidėjo gražiausios ponios rinkimai. „Prezidentui” savo privalumus pristatinėjo vietinės ir atvykusios damos iš tolimų kraštų. Buvo nuspręsta, kad pati gražiausia šiame pokylyje yra viešnia iš už jūrų marių, Bostono lietuvių bendruomenės pirmininkė Jane Apples (Janina Obuolytė). Būtent jai nusišypsojo laimė suktis valso sūkuryje su „prezidentu” A. Smetona.

Gražiausios ponios valso šokis su prezidentu aut. Sraigūnas Lėtūnas

Po elegantiško šokio su gražiausia kiemo ponia, „prezidentas” pakvietė visus susirinkusius apžiūrėti medžioklės trofėjų – ragų ir iškamšų parodą mokyklos patalpose bei paskanauti labiausiai jo ekscelencijos mėgstamų patiekalų – šaltibarščių su bulvėmis, silkės, varškės ir atsigerti obuolių kompoto.

Jauki, be jokios pompastikos šventė įtraukė visus. Niekas nenorėjo skirstytis – vieni sukritę ant žolės gliaudė riešutus, kiti skubėjo fotografuotis su „prezidentu” ir „prezidentiene”, treti vaikštinėjo po parką ir klausėsi svajingos melodijos, kurią vėjas nešė medžių viršūnėmis iki Lėno ežero pakrantės ir toli virš jo bangų.

Prezidentas su prezidentiene aut. Sraigūnas Lėtūnas

Šventės organizatoriams puikiai pavyko atkurti istorinių prezidento švenčių nuotaiką, kuri visą kaimelį apimdavo kasmet per Antanines. Smetonos vardadienis būdavo didžiausia šventė Lėno ir Užugirio kaimams. Ryte prezidentas iš savo dvaro į Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčią atplaukdavo valtele. Prie bažnyčios artimus žmones apkabindavo, pabučiuodavo, o vaikus visada palabindavo. Išėjęs iš bažnyčios A. Smetona neskubėdavo į savo dvarą, kalbėdavosi su kaimo vyrais.

Lėno bažnyčia, pastatyta 1924 metais, buvo itin svarbi prezidentui, kurio lėšomis buvo įrengtas didysis altorius, įmontuotas dailininko Jono Juozo Burbos pieštas Šv. Antano su Kūdikėliu Jėzumi paveikslas. Šiandien bažnyčioje garbingoje vietoje kabo ir paties prezidento portretas. Vakare visi traukdavo į dvarą – Antaninių švęsti: jaunimas šokdavo, o susirinkusiems vaikams, gerai išlaikiusiems pradinės mokyklos egzaminus, pats prezidentas iš didžiulės dėžės dalindavo saldainius.

Smetoninių damos aut. Sraigūnas Lėtūnas

Prezidentas – dvarininkas

Nors prezidentas buvo kilęs iš neturtingos kaimo šeimos, sulaukęs 60-ies jis tapo dvarininku, mat taip nusprendė tauta. Sakoma, kad pasirengimas prezidento jubiliejui pranoko Vytauto Didžiojo penkių šimtų mirties sukaktuvių minėjimus, vykusius visoje Lietuvoje. 1930 metais Lietuvoje atsirado daugybė gatvių, parkų, obelų ir gėlių veislių pavadintų Vytauto Didžiojo vardu. Kunigaikščio vardu pervadintas ir Lietuvos universitetas bei mineralinio vandens šaltinis Birštone.

Panašiai paminėtas ir po ketverių metų švęstas prezidento A. Smetonos šešiasdešimtmetis – aukotos mišios, pervadintos gatvės ir aikštės, atidengti paminklai, atidarytos naujos mokyklos, sodinti ąžuolai, rengti paradai, dainų šventės, vaidinti gyvieji paveikslai. Prezidento garbei buvo organizuojamos ir futbolo, žirgų sporto, estafečių bėgimo varžybos, masinės treniruotės (vadinamieji „bendri judesiai“), kurių metu aikštėse būdavo suformuojami prezidento inicialai – AS (Antanas Smetona). Įvairių įstaigų langai ir balkonai buvo dabinami ąžuolų girliandomis, išdėliojami inicialai AS. Visus renginius koordinavo kiekvienoje apskrityje sudaryti specialūs organizaciniai komitetai „Tautos vado, Valstybės Prezidento Antano Smetonos 60-ies metų sukakčiai paminėti“.

Smetoninių svečiai aut. Sraigūnas Lėtūnas

Prezidentas gimė rugpjūčio 10-ąją, tačiau jubiliejaus iškilmės surengtos po mėnesio, rugsėjo 8 dieną, Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną, kuri tuomet buvo paskelbta valstybine švente. Be to, tą dieną katalikiškoji Lietuvos visuomenė minėjo Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną. Pagaliau 1934 m. rugsėjo 8-oji buvo penktadienis ir prezidento 60-mečio minėjimui Kaune buvo skirtas visas savaitgalis, net trys dienos, rugsėjo 8–10 d.

Į prezidentūrą Kaune plaukė telegramos ir sveikinimo laiškai iš užsienio ir Lietuvos. Organizacijos varžėsi, kuri įspūdingiau pasveikins valstybės prezidentą. Į Kauną iš visų šalies kampelių išskubėjo bėgikai, raiteliai, dviratininkai. Kauno miestas šalies vadovui padovanojo žemės sklypą Maironio ir Uosto kranto gatvių kampe. Karininkai dovanojo žirgą. Menininkai dedikavo kūrinius: dailininkai tapė prezidento portretus, kompozitoriai kūrė kantatas jo garbei, rašytojai rašė apie jį knygas.

Smetoninių svečiai aut. Sraigūnas Lėtūnas

Tačiau bene mieliausia dovana tapo Tautininkų padovanotas žemės sklypas A. Smetonos gimtinėje – Užugiryje. Lėšos ypatingajai prezidento dovanai buvo surinktos išplatinus 20 tūkst. Dovanos ženklų, kainavusius 5 litus. Tuo pasirūpino Tautos vado jubiliejinis komitetas. Žmonės ženklus noriai pirko. Tuomet iš kunigaikščio, Taujėnų dvaro savininko Radvilos buvo nupirktas apleistas Lėno palivarkas su aplūžusiu kumetynu ir senu svirnu, užakusiais nusausinimo grioviais. Įskaitant ganyklas, pievas, krūmus pelkes ir dirbamą žemę iš viso buvo 80 hektarų žemės. 25 hektarus valdiško miško A. Smetona gavo kaip Nepriklausomybės akto signataras, o dar 5 hektarus nusipirko iš Lėno bažnyčios, tad iš viso gavosi 110 hektarų sklypas.

A. Smetona rūmų statybai panaudojo už savo raštus gautą keliolikos tūkstančių litų honorarą. Be to buvo įkeitęs žemes Taupomosioms valstybės kasoms 40 000 litų sumai. Dvarą A. Smetona pavadino Užugirio kiemu.

Užugirio dvaras aut. Ukmergės kraštotyros muziejus

1935 m. rūmus suprojektavo žinomas Kauno inžinierius architektas Feliksas Vizbaras. Architektas buvo paruošęs kelis projekto variantus. Savininkas pasirinko vieną iš jų, pagal kurį ir buvo pastatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas su rūsiu. Rūsyje buvo numatyti daržovių sandėliukai. Pirmame aukšte – salonas, valgomasis, virtuvė, holas, vonia, gyvenamieji bei sargybos kambariai. Antrame aukšte – du miegamieji, darbo kabinetas, tarnaičių kambarys, vonia. Per kelerius metus 110 hektarų plote iškilo 17 įvairios paskirties statinių.

Vasaroti prezidento šeima į dvarą Lėno ežero pakrantėje pirmą kartą atvyko jau 1937 metais. Paskutinius nepriklausomybės metus prezidentas mieliau leisdavo Užugiryje nei Kaune. Tvarkant sodybą A. Smetona daug dėmesio kreipė į jos išpuošimą vietiniais medžiais ir krūmais. Tam savo patarėju pasikvietė žemės ūkio ministerijos Miškų departamento direktorių Antaną Rukuižą. Prezidento pageidavimu buvo sodinami tik vietiniai medžiai ir krūmai, nebuvo jokių egzotiškų augalų. Ypač daug pasodinta vietinių lazdynų, kurių riešutus A. Smetona labai mėgo ir laikė skaniausiais visame pasaulyje.

Užugirio dvaras aut. Ukmergės kraštotyros muziejus

Greta namo senais ąžuolais, guobomis, uosiais ir beržais apaugusi pieva buvo sutvarkyta taip, kad tapo parku su vingiuotais keliukais ir takais. 25 ha mišką prezidentas nurodęs sutvarkyti taip, kad jį pravalius nuo menkaverčių medžių, kiti liktų augti nevaržomi. Vėliau prezidentas mėgdavo čia ilgai vaikštinėti vienas ir su savo svečiais, pasakoti jiems apie įdomius augalus, rodyti bičių spiečius ir avietynus.

Kartą A. Smetona yra pasakęs apie šią ypatingą dovaną: „Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima: šis ūkis yra visuomenės dovana ir aš nuo jo negalėjau atsisakyti, nors jo išlaikymas man kasmet brangiai kainuoja. Iš jo dar nesu gavęs jokių pajamų, o jau daug į jį investavęs. Kad padengčiau drauge su ūkiu gautų ir jam užtrauktą paskolą, esu verčiamas parduoti man ta pat proga Kauno miesto valdybos dovanotą sklypą Kranto ir Maironio gatvių kampe.”

Užugirio dvaro alėja prie Lėno ežero aut. Ukmergės kraštotyros muziejus

Baldais ir namų apyvokos reikmenimis ūkį aprūpino prezidento žmona Sofija Smetonienė. Buvo nupirkti gana kuklūs, bet kiek geresnio miestelėnų standartinio lygio baldai. Buvo atvežti ir kai kurie nuosavi Smetonų baldai iš Kauno. S. Smetonienė pasirūpino ir užuolaidomis, žibalinėmis lempomis. Ponia prezidentienė labai mėgo rožes, tad gėlių būdavo pamerkta visuose kambariuose. Kilimas buvo patiestas tiktai salone. Kadangi nebuvo elektros skalbėjos drabužius, patalynę skalbdavo rankomis, o lygindavo anglių lygintuvais.

Kadangi prezidentui ilgiau atsidėti ūkio reikalais neleido jo valstybės vadovo pareigos, Užugiryje daugiau kaip pusmetį praleisdavo jo žmona Sofija, į Kauną sugrįždavusi tik žiemą. Tuomet dvare tvarkydavosi prezidento sesuo Julija.
Po karo dvaras buvo nacionalizuotas, rūmuose 1954 metais įsikūrė Respublikinė vaikų kaulų tuberkuliozės sanatorija, kurioje buvo gydomi pokario metais labai užleisti ligoniukai. Kai kurie vaikai išgulėdavo įkalinti gipse po 5–6 metus. Penicilino ir streptomicino trūko, todėl buvo gydoma gryno oro procedūromis, sočiu maistu, griežtu dienos režimu. Tuomet visi žinojo, kad čia A. Smetonos dvaras, tik bijojo apie tai prisiminti, o juolab garsiai kalbėti. Kai Vaikų tuberkuliozinę ligoninę iškėlė į Valkininkus, rūmuose buvo įsteigtas Naujosios Vilnios psichoneurologinės ligoninės narkologijos skyrius, iš kurio ligoniai iškeldinti tik 1991 m.

Smetoninių damos aut. Sraigūnas Lėtūnas

Atgimęs dvaras

Ilgai stovėjo dvaras apleistas ir visų užmirštas, kol vieną dieną čia neapsilankė šalies vadovybė. Po kelerių restauravimo metų, rūmai atgimė naujam gyvenimui. Šiemet, pažymint prezidento A. Smetonos 140-ąsias gimimo metines, Smetoninės bus švenčiamos jau restauruotuose rūmuose. Tradiciškai iškilmės prasidės Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje Lėno kaime, vėliau bus keliama vėliava senojoje Smetonų sodybos vietoje, o teatralizuotos prezidento gimtadienio iškilmės bei koncertas vyks prie rūmų.

Smetoninių svečiai aut. Sraigūnas Lėtūnas

Šiek tiek pamiršta liks tik mokykla, buvusi viso krašto pažiba, savo tūriu stipriai lenkianti paties prezidento rūmus, turėjusi elektra apšviestas klases, kai tuo tarpu prezidentas vakarais laikraščius ir knygas skaitė žibalinių lempų šviesoje. Šiemet gražiausia kiemo dama valso sūkuryje su prezidentu suksis ant Lėno ežero kranto.

© Sraigūnas Lėtūnas 2014