Neatrastos Lietuvos vietos: Šilavoto Davatkynas

Jei šiandien atsiverstume Lietuvių kalbos žodyną ir paieškotume žodžio „davatkynas“ reikšmės, tai rastume tik vieną trumpą sakinį: „Vieta, kur gyvena susispietusios davatkos“. Žodis „davatka“, apibūdinantis itin pamaldų žmogų, nuo seno yra įgavęs neigiamą prasmę. Patarlės ir priežodžiai mirgėte mirga nuo liaudiškos išminties: „Davatka ir šuo dieną naktį loja“; „Prikibo kaip velnias prie davatkos“; „Davatkai Dievas glėby, velnias širdy“, „Davatkos kiemo lenkis iš tolo“ ir t.t.

Davatkėlių daiktai – nuolatinė ekspozicija aut. Sraigūnas Lėtūnas

Liaudis liaudimi, tačiau ir tautos šviesuoliai apie davatkas buvo ne pačios geriausios nuomonės. V. Kudirka, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, yra rašęs: „Kas tai yra šiandieninė davatka, tikrai sunku atsakyti: nesinorėtų priskirti prie žemesniųjų sutvėrimų, o prie žmonių – lyg šlykštu.“ Po tokio sakinio norisi dėti daugtaškį ir padaryti ilgą ilgą pauzę. Kodėl? Todėl, kad mažame Šilavoto bažnytkaimyje ir aplink jį, nerastume nei vieno žmogaus, kuris galėtų pasakyti bent vieną blogą žodį apie davatkėles ir Davatkyną.

Šilavotas. Kaimelis be šilų

Kiek daugiau nei prieš šimtą metų į Šilavoto kaimą, įsikūrusį ant aukštoko smėlėto kalnagūbrio keteros, atvyko kunigas Antanas Radušis. Atsiraitojęs rankoves, energingasis kunigas ėmėsi darbų. Jis ne tik įsteigė parapiją, pastatė bažnyčią, kleboniją, bet ir pradžios mokyklą, parapijos biblioteką. Ant pliko kalnagūbrio kunigas A. Radušis užveisė sodą, drauge su šilavotiškiais pasodino apie 12000 spygliuočių medžių ir juos kruopščiai prižiūrėjo.

Davatkėliu takutis su koplytėlėmis aut. Sraigūnas Lėtūnas

Iki šių dienų Trakelyje tebežaliuoja šimtametės storakamienės kunigo A. Radušio sodintos pušys ir maumedžiai. Kai 2005 metais buvo svarstoma, ką pavaizduoti Šilavoto herbe, niekam net nekilo abejonių, kad svarbiausias simbolis yra pušaitės. Jos tarsi atspindi kaimelio pavadinimą, jaunajai kartai primena istoriją ir kunigo A. Radušio nuveiktus darbus.

Davatkynas. Vienuolynas be vienuolių

Beveik tuo pačiu metu, kai į Šilavotą atsikraustė kunigas A. Radušis ir ėmėsi grandiozinių darbų, šilavotiškių sodinamo Trakelio kaimynystėje pradėjo kurtis Davatkynas. Pasakojama, kad jo įkūrėja Marijona Dabrišiūtė, šiandien visoje Lietuvoje garsios menininkų, poetų, skulptorių, medinčių Dabrišių giminės atstovė, tuo metu sprendė hamletišką dilemą – būti ar nebūti, tekėti ar netekėti. Tą dieną, kai pas ją atvyko pirštis pats kaimo viršaitis, Marijona, pasislėpusi nuo visų, gulėjo ant varstoto ir svarstė, ką daryti. Ji svajojo savo širdį paskirti Dievui.

Šilavoto davatkynas aut. Sraigūnas Lėtūnas

Staiga, tarsi kas būtų trenkęs iš paties dangaus, Marijona nukrito žemėn ir jau tiksliai žinojo, kad netekės. Taip ir pasakė. Tačiau tapti tikra vienuole Marijonai nepavyko, nes buvo neturtinga. Jos santaupų neužteko, kaip įnašo į vienuolyno iždą, tad jos broliai iš ūkininko Prano Matusevičiaus nupirko keturis arus smėlėtos žemės ir pastatė seseriai nedidelį namuką. Taip Marijona Dabrišiūtė pradėjo savarankišką, asketišką gyvenimą, kuris, nors ir be įžadų, prilygo vienuoliškajam.

Netrukus čia pradėjo kurtis ir kitos pamaldžios moterys, kurios buvo likusios našlėmis, ieškančios paguodos nuo gyvenimo išbandymų ar apsisprendusios nekurti šeimos, tačiau norėjusios savo gerais darbais pagelbėti kitiems. Moterėlės greta Marijonos namelio ir statė nameliusus, tarsi nedideles vienuolyno celes. Čia jos slapta vaikus mokė rašto, poterių, ruošė juos Pirmajai Komunijai.

Davatkėlių daiktai – nuolatinė ekspozicija aut. Sraigūnas Lėtūnas

Pačios aktyviai dalyvaudavo bažnytiniame gyvenime, rūpinosi ligoniais ir vargšais, tvarkė kaimynystėje pastatytą naują bažnyčią. Taip susiformavo netradicinis vienuolynas, kurio gyventojos šiokių tokių pajamų gaudavo iš siuvimo, verpimo ir to, ką apylinkių žmonės sunešdavo už savo vaikų mokymus. Jų kukliuose nameliuose prisiglausdavo aplankyti atvykusios giminaitės ar peržiemodavo vaikai iš tolimesnių kaimų. Pokario metais nuo trėmimų jų namuose slėpėsi kaimynai. Daugelį metų iš šios vietos sklido gerumas ir šiluma.

Apie Davatkyno išskirtinę globą vaikams šiandien daug gali papasakoti Lietuvoje gerai žinomi žmonės, kaip kad rašytoja, poetė ir muziejininkė Aldona Ruseckaitė, kurios poterėlių mokytoja buvo davatkėlė Onutė. Už šią veiklą sovietmečiu ji buvo teista, tad vėliau Onutė vaikus vesdavosi į Trakelį ir po pušų lajomis slapta aiškindavo tikėjimo paslaptis. Nemažiau įdomūs gali būti ir kraštotyrininko Jono Mikučiauskos prisiminimai, kuris savo sukauptas žinias apie iškilius šilavotiškius ir Šilavotą surašė į šešias knygas.

Davatkėlių daiktai – nuolatinė ekspozicija aut. Sraigūnas Lėtūnas

Davatkynas. Vieta, kur dera malda ir kūryba

Kažkas kažkada yra pasakęs: „Jei kartą apsilankei Šilavoto Davatkyne, tai į jį nuolat sugrįši atgal”. Netikit? Pabandykit ir įsitikinsite tuo patys. Ramybė, kuri apima tik įžengus į šią vietovę, yra žodžiais nenusakoma. Kai atsisėdi pievoje po šnarančiais lapais, suvoki, kad grįši čia dar ir dar kartą. Tai tiesiog stebuklinga ramybės vieta.

Paskutinioji davatkėlė Ona Mieldažytė Anapilin iškeliavo 1999 metais. Prieš mirtį ji ištarusi, – „kad tik mūsų nameliai dilgėlėmis neapeitų…“ Davatkyną paveldėjo Danguolė Marija Dabriššiūtė – Lincevičienė ir jos vyras Konstantinas. Paveldėjo, nes Danguolės tėvelio teta ir buvo Davatkyno įkūrėja Marijona Dabrišiūtė. Ši šeima padarė viską, kad Davatkyne žydėtų gėlės, kad takeliai būtų praminti ir čia nuolat virtų kūrybinis gyvenimas.

Plenero darbų ekspozicija Davatkyne aut. Sraigūnas Lėtūnas

Po atkaklių kultūros atstovų iš visos Lietuvos vizitų pas rajono vadovybę, galų gale pavyko išrūpinti Davatkynui muziejaus statusą. Tačiau tai muziejus, kur eksponatai yra „gyvi“, kur galima apsistoti ir pabandyti pajusti išskirtinę Davatkyno aurą.

Prieš kiekvieną svarbesnį renginį, dabar jau muziejininkė Danguolė, prikelia eksponatus naujam gyvenimui: tai ant tvoros sukabina Šilavoto krašto audėjų darbus, tai ant skalbinių virvės segtukais prisega austas skareles, tai ant namelių lauko sienų sukabina davatkėlių šventuosius paveikslus…

Plenero užbaigimo vakaras su solistu Liudu Mikalausku aut. Sraigūnas Lėtūnas

Garsus poetas, Poezijos pavasario laureatas Gintautas Dabrišius, Danguolės brolis, čia karts nuo karto užsidaro ir rašo eilėraščius, nes, kaip jis sako, įkvėpimas šioje vietoje visada ateina. Tą patį pasakoja ir garsus Kauno dailininkas Alfonsas Vilpišauskas, kuris Davatkyne vasarojo ne kartą ir ne du. Taip bevasarojant jam kilo mintis surengti čia dailininkų plenerą. Nuo to laiko dailininkai kasmet sugrįžta į Davatkyną, išsidėlioja savo mantą kukliuose davatkėlių nameliuose ir tapo.

2014-aisiais įvyko jau vienuoliktasis pleneras, kurio pavadinimas „Slenstis“ davė peno pamąstymams, kas žmogui yra slenkstis. Kaip ir kasmet, plenero senbuviai į savo ratą priėmė naujų dalyvių, o kelias dienas savo patirtimi dalinosi ir su vaikais, kurie norėjo susipažinti su dailininko kūrybos ypatumais, patys išbandyti savo jėgas spalvų pasaulyje.

2014-ųjų plenero Slenkstis dalyviai ir organizatoriai. Pirmas iš kairės stovi Petras Lincevičius, pirma iš dešinės – Danguolė Lincevičienė aut. Sraigūnas Lėtūnas

Įdomu tai, kad Davatkyno plenero paunksnėje užaugo ir naujas šio renginio kuratorius, talentingas dailininkas, menotyrininkų tituluojamas „atminties gaudytoju“, Petras Lincevičius, Danguolės sūnus. Dabar Petras mintimis ir darbais nuolat grįžta į Davatkyną, tapo tai, kas yra jo giminės pradžių pradžia, fiksuoja atminties akimirkas tapyboje ir kviečia žiūrovus keliauti į kitą laikmetį, kuriame laikas teka kitu ritmu.

Kasmet plenerui pasibaigus Davatkyno nameliai tampa ekspozicijų erdve po atviru dangumi. Savo darbus dailininkai prikala, pakabina ant jų lauko sienų. Po to visi ilgai vakaroja klausydamiesi operų arijų ir gurkšnoja kvapnią Davatkyno medumi gardintą arbatą.

Užbaigtuvių išsiskyrimo ašaros aut. Sraigūnas Lėtūnas

Davatkyne vyksta ne tik dailininkų pasibuvimai. Čia atkeliauja ir poezijos gerbėjai, kuriuos vilioja Poezijos pavasario renginiai, vyksta knygų pristatymai, kamerinės muzikos koncertai, rodomi spektakliai.

Takelis. Per pievas ir pušyną

Ilgą laiką Šilavote nebuvo jokių nuorodų į Davatkyną. Vietiniai ir taip žino kelią į šią vietą, o nuo kitų ji buvo tarsi paslėpta. Tik visai neseniai pagrindinėje bažnytkaimio sankryžoje atsirado rodyklė, nurodanti kryptį link Davatkyno. Tačiau, jei norisi pajusti tikrąją šios vietovės aurą, automobilį reikėtų palikti prie bažnyčios ir leistis takeliu, kuriuo kasdien keliaudavo davatkėles, jų artimieji ar vaikai, bėgantys klausytis tikėjimo paslapčių.

Davatkėliu takutis su koplytėlėmis aut. Sraigūnas Lėtūnas

Surasti Davatkyną nebus lengva, bet tikrai įdomu. Nuo bažnyčios reikėtų eiti link bažnytkaimio kapinių, pereiti jas takeliu, besileidžiančiu nuo kalvos. Išėjus pro vartelius, pasukti kairėn ir eiti kaimo keliuku, kol dešinėje per pievą pasirodys išmintas takelis, vedantis link kalvos, apaugusios pušimis. Tai ir bus garsusis kunigo A. Radušio ir jo pagalbininkų sodintas Trakelis.

Takelis vingiuoja per pušyną, kuriame keliautoją pasitinka koplytėlės ir koplytstulpiai. Juose gyvena šventosios Ona, Marija, Magdalena ir Veronika. Tokiais populiariais tais laikais vardais buvo pakrikštytos davatkėlės, gyvenusios čia beveik šimtą metų. Koplytėlėje galima pamatyti ir Švenčiausiąja Jėzaus Širdį, nes tokiu vardu yra konsekruota Šilavoto bažnyčia, ir Šv. Kotryną, kuri puošia Didįjį altorių.

Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia aut. Sraigūnas Lėtūnas

Prie pat vartelių į Davatkyno kiemą stovi Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Taip 2006 metais prienietis tautodailininkas Kęstutis Grigonis padėjo įgyvendinti seną Danguolės Lincevičienės svajonę – papuošti Davatkėlių takutį.

Vietoj epilogo

Apsilankius Šilavoto Davatkyne ir įsiklausius į šimtametes davatkėlių istorijas, prisilietus prie jų namų sienų ir daiktų, norisi imti ir taisyti Lietuvių kalbos žodyną, ieškoti patarlių ir priežodžių, kuriose žodis „davatka“ turėtų kitą, teigiamą prasmę. Bet taip jau būna, kad šimtą gerų darbų užgožia vienas blogas.

© Sraigūnas Lėtūnas 2015