Kai prabyla medinučiai Rūtusėliai, arba kai žodžiai tampa formos siela

Medis gyvenimui tarp žuvų ir paukščio:Tokį medį radau – gyvenimui. Augantį giliai kaip žuvys vandenyse ir aukštai kaip paukštis danguje – ten kur nėra pabaigos. Virš vandenų – ūkai miglose, ten pati pradžia. O visa kas tarpe – gyvenimas dovanų…

Arba:

Neturiu žodžių, turiu obuolį, brazdantį sėklų paslaptimis. Jei pridėtum jį prie ausies – išgirstum tylų mano švelnumą, penkis kartus apsivijusį Tavo širdį. Jei delne jį laikytum – paukštis nutūpęs prijuktų prie obuolio, Tavo širdies ir kažko neištarto – šviesaus, šypsančio.

Ruta and Linas Ambrasūnai / etnodesign.lt archyvas

Taip kalba Rūtusėliai, maži padarėliai, iš glotnaus švelnaus kvepiančio medžio. Neteko girdėti šio žodžio? Nebent tik todėl, kad senokai lankėtės Kaziuko mugėj ar dar kokiame susibūrime, kur susibėga kūrybingi žmonės. Rūtusėliai savo dienoraštyje verčia trečiųjų gyvenimo metų lapus, per kuriuos surasta daugybė draugų, pabuvota ne vienoje tolimoje šalyje, įsikurta šimtuose namų ir gerbėjų širdžių.

Rūtusėlių kūrėjai Linas (43 metai) ir Rūta (34 metai) sako, kad kiekvienas Rūtusėlis yra sūpuonėlis iš prigimties, nes labai mėgsta sūpuotis po lempa, ant eglutės ar lango. Tai gali būti ir magnetukas, saugantis raštelius, kuriuose parašytos meilės istorijos ar priminimai. Kiekvienas jų turi po istoriją. Tokiu būdu perduodamas linkėjimas kitiems ir sau patiems, kad nepamirštume dovanodami daiktus dovanoti ir žodžius.

Rūtusėliai Korėjoje EXPO parodoje gintarinės arbatos gėrimo ceremonijoje 2012 m. /etnodesign.lt archyvas

Lino ir Rūtos kelias į kūryba buvo pakankamai ilgas, tačiau natūralus. Linas studijavo biologiją, vėliau ekonomiką. Rūta – istoriją ir teologiją, abi studijų kryptys papildė kultūrinio identiteto studijas. Abu panirę į tautosaką, folklorą, skaitymą ir viską, kas vyksta kitokiu tempu nei šiandieninis matricomis persunktas gyvenimas. Didžiausia jų vertybė – skaitymas neskubant, ilgas ėjimas, visoks labai ilgas buvimas prie vandens, buvimo laisvė keliaujant ir visas džiaugsmas būti – ir vienumoje, ir su artimiausiais. Anot kūrėjų, skaityti verta tik tokią literatūrą, kur žodžiai stiprūs ir lengvai sudėti ir dėl to norisi juos perskaityti. Linui ir Rūtai svarbus ir kino menas, toks, kurio kalba nenusileidžia geros knygos kalbai. Atradimu jiems tapo tai, jog mokymasis skaityti kūrybinės dokumentikos filmus prilygsta naujos abėcėlės mokymuisi.

Rūtusėlių kūrėjai itin mėgsta muzikos pasaulį, tačiau čia vis mažiau aiškios jos ribos. Tai tam tikros srovės džiaze, viso pasaulio folklore ir tas pats folkloras džiaze, klasikos ir šiuolaikinės muzikos kūriniai, kurie skraidina arba panardina. Linas su Rūta pasakoja, jog jų pirmoji kanarėlė imdavo čiulbėti tik pagal kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muziką – toji muzika ir jiems patiems arti širdies.

Sakoma, kad apie žmogų, charakterį gali daug pasakyti jo mėgstamiausios spalvos ir patiekalai. Linas su Rūta atvirauja, kad šiuo metu juos žavi ramios spalvos – samaninė ir pilka, o virtuvėje karaliauja aštriai aliejuje ir balzamike marinuotos keptų karamelizuotų svogūnėlių skiltelės ant riekės grūdų ir vaisių duonos ir karšta virta bulvė, apibarstyta skrudintais maltais sėmenimis su druska. Užuosdami gardžiai kvepiančias skrudintas sėmenų sėklas, kalbiname Liną ir Rūtą apie kūrybą, Rūtusėlius ir pasakas ne pasakas, kurios pavergia tūkstančių žmonių širdis Lietuvoje ir toli už jos ribų:

Kūryba – ką šis žodis reiškia Jums? Kiek laiko praleidžiate šioje būsenoje?

Visa, kas tikra, reikia išnešioti ir kitaip nebus. Net jei kuri linksmiausius gyvūnėlius ar jų pasakas. Pačius svarbiausius, giliausius dalykus galima pasakyti ir linksmai, žaidžiant. Mes tą ir darome, po apačia. Bet yra dalykų, kuriais dalinamės nejuokaudami. Yra Rūtusėlių, kurie savo istorijos laukia metus ar net dvejus – o kai ji ateina, pasirodo, kad į ją sutilpo visa, kas vyko tais ne(pa)rašymo metais ir visų tų metų reikėjo, kad žodžiai būtų tikri. Nebeaišku, kur kūrybinės būsenos pradžia ir kur jos pabaiga. Visuomet vyksta kažkas nematoma. Viskas kaupiasi, ką išbūni gyvendamas, įgauna pavidalą savo laiku, nė akimirkos anksčiau.

Rūtusėliai pavergia italus dizaino parodoje Turine 2012 m. / etnodesign.lt archyvas

Rūtusėliai…. Negirdėti, nematyti… Ką reiškia šis žodis, iš kokių kalbos gelmių jis išniro ir kaip?

Kai „Sostinės dienų“ metu nugirdome, kad žmonės tariasi susitikti prie Rūtusėlių, supratome, jog šis žodis ramiai įauga į bendrinę kalbą. Rūtusėlius medinučius sugalvojo Linas. Patys pirmieji mūsų kūrinėliai buvo dekoruoti stilizuotu rūtelės ženklu, nes mūsų kūrybinėje šeimoje nestinga tikrinių, su tradiciniais augalais siejamų vardų. Vienas jų tapo Rūtusėlių pagrindu, kitas, tikimės, dar duos vardą lininei „EtnoDesign“ linijai.

Rūtusėliai – mediniai padarėliai ir ornamentai. Kaip medis atėjo į Jūsų kūrybą? Kiek įtakos tam turi folkloras, tautodailė?

Medžio ir folkloro, tautodailės jungtis gimė labai organiškai, galima sakyti, „susitvėrė“. Linas dar studijuodamas biologiją ne tik daug keliavo po gamtą, bet ir mėgo drožinėti mažytes medžio skulptūrėles, iki šiol jomis džiaugiamės. Medis gyvas, tai tokia graži paslaptis ir ji išlieka net modernių technologijų kontekste. Medžio įvaizdis svarbus kiekvienoje kultūroje, o lietuviams jis įaugęs į savastį, į dainas, į tikėjimą. Medis ramina, guodžia, kvėpuoja. Tikime, kad mintys auga kaip ir medis. Esame sukūrę prie delno priglundančią minčių užrašinę lanksčiais mediniais viršeliais – šviesioms mintims ir iš jų išaugsiantiems naujiems gražiems dalykams. Mintis kilo iš jausmo, jog mieste gyvenant gamtoje būname mažiau – tad visuomet šalia rankinėje turėti galimybę prisiglaust prie medžio gabalėlio – jau šis tas. Tautodailės elementus – ne tik lietuviškus, atrandame iš naujo. Tikime, kad tautosakoje yra daug užkoduotos išminties, mums tai artima. Ir folkloras artimas nuo mažens, jis įkvepia, sujaudina, net jei nesupranti svetimos kalbos žodžių. Viskas, kas pereina per žmogaus širdį, jau seniai yra folklore. Ir mūsų studija jau yra „uždainuota“ – čia repetuoja folkloro ansamblis „Virvytė“, kurio dalimi esame.

Rūtusėliai interjere pagal brolistimber.eu

Kaip gimsta vienas ar kitas Rūtusėlis? Jūsų kolekcijoje yra net kelios Rūtusėlių gentys – kalėdauskiai, skraidantys, bėgiojantys, vandenūnai… Gal galit kiek plačiau papasakoti apie šių genčių susibūrimus? Koks yra gamybos procesas ir kur jis vyksta?

Rūtusėliai gimsta su paslaptimi, kurios patys neperprantame ir dėl to tikrai džiaugiamės. Vienus Rūtusėlius atsiveda būsena, kitus – istorijos. Mums Rūtusėlių pasaulis tikras, vadinasi, ten yra ir metų laikų ratas su savo šventėmis, ir nedidelių sodybėlių su savais pavadinimais yra, ir šeimų, ir giminių, ir bičiulių, visai kaip gyvenime. Iš čia tos gentys ir ateina… Procesas vyksta mintyse, širdyje, popieriuje, kompiuteryje, lazerinio pjovimo staklėse ir ilgai ilgai rankose.

Ką įprastai veikia Rūtusėliai? Kokia yra jų kasdienybė?

Rūtusėliai mėgsta lankytis svečiuose. Kol dar yra visai maži, jie būreliais keliauja po Kauną ir Vilnių, iš vienų šiltų rankų į kitas. Jie ir užauga delnuose – yra glostomi, šveičiami ir myluojami, kol būna pasirengę iškeliauti dar toliau. Rūtusėliai mėgsta istorijas, jas ir pasakoja tiems, su kuriais gyvena, sūpuodamiesi ant langų.

Ar Rūtusėliai mėgsta keliauti, ar jie yra tos senosios pasaulio suvokimo dalis, kaip pasaulis baigdavosi su kaimo riba?..

Keliavimas yra džiaugsmas, jis tirpdo kategoriško žinojimo ribas. Ir Rūtusėliai labai mėgsta keliauti. Vienas jų net seka pasaką, kurios pabaigą žinos tik tie, „kurie atvira linksma širdimi keliauja po pasaulį – išlipa iš valtelės ir mato jį – margą visai kaip genys iš senelio miško…“. Ir yra dar vienas Rūtusėlis, Vilkelis tarp lėktuvų, kuris oro uoste lydi akimis viso pasaulio žmonių jūrą, pro šalį plaukiančią ir pagalvoja, kad žmonės tokie įvairūs, tokie nepažįstami, o juk kiekvienas jų kažko ilgisi ir tas nematomas ilgesys su jais iš šalies į šalį drauge keliauja… pagalvoja taip vilkelis ir apsidžiaugia, kad pasaulyje tiek daug švelnumo, kiekvieną akimirką skrendančio virš debesų, įvairiomis kryptimis, tuose lėktuvuose!

Pusmečio Rūtusėlių kelionė / etnodesign.lt archyvas

Jei jie keliautojai, kur pabuvojo ir kokių nuotykių patyrė?

Patys su Rūtusėliais esame keliavę po Indiją, Italiją ir Prancūziją. Pabuvojo jie ir Nyderlanduose, ir Expo parodoje Korėjoje. Dar Rūtusėliai mėgsta keliauti lagaminuose ir pašto karietose. Ten jie keliauja jau be mūsų. O yra tikrut tikrutėlė istorija, kaip vienas Rūtusėlis, Įkvėpimo avinėlis, pusę metų į pasaulio kraštą – Dominikos Respubliką keliavo. Draugai Iš Vilniaus išsiuntė jį prieš Kalėdas 2010 m., savo kelionės tikslą avinėlis pasiekė 2011 m. gegužės 31 d., o pakeliui daug kur svečiavosi. Kaip rodo pašto antspaudai – Trinidade, Puerto Rike, Venesueloje, Meksikoje, dar mėnesį praleido neįskaitomoje ispanakalbėje teritorijoje ir tuomet, be menkiausio įbrėžimo saugiai pasiekė adresatą.

Ar Rūtusėliai turi draugų kitose šalyse? Kokiomis kalbomis jie bendrauja?

Rūtusėliai moko skaityti ir klausytis lietuviškai, bet savo istorijas gali papasakoti angliškai, prancūziškai ir itališkai. Čia pat, spontaniškai dar susišneka vokiškai ir rusiškai. Kalbų mokėjimas yra džiaugsmas, o susikalbėjimas – dar didesnis.

Rūtusėlis Indijoje 2011 m. / etnodesign.lt archyvas

Kiekvienas Rūtusėlis seka savo pasaką. Kaip jos atsiranda? Ir ar patys Rūtusėliai mėgsta klausytis pasakų? Jei taip, kokios pasakos juos labiausiai žavi?

O pasakos… Jos tiesiog atėjo savaime, iš bendravimo. Rinkdamiesi pirmuosius Rūtusėlius žmonės klausdavo kas čia, ir čia pat, žiūrint Rūtusėliui į akis, gimdavo jo istorija. Vėliau istorijos augo, po vienu jų sluoksniu atsirado kitas, žmonės prašė jas užrašyti ir dabar istorija yra Rūtusėlio siela. Daugelis žmonių dovaną iš „EtnoDesign“ renkasi pagal istoriją. Mes tuo džiaugiamės, nes norime, kad žmonės vienas kitam dovanotų žodžius, ne šiaip daiktus. Rūtusėliai – tai priminimai apie primirštus dalykus, kurie mums patiems svarbūs, tai palaiminimai, palinkėjimai, kad būtų vilties, daugiau šviesumo, nes to mums visiems reikia kasdien, vėl ir vėl iš naujo.

Dabar atrodo, kad Rūtusėlių istorijos prasidėjo vaikystėje, nuo mamos improvizuotų pasakų – net kaminas su šviečiančiom raudonom sagutėm pro autobuso langą autostradoje ar kadagiai Juodkrantės miške turėdavo savo istorijas. Ir, žinoma, pasakos iš knygų – lietuviškos iš storo „Stebuklingo medžio“ ir visos, kokios tik buvo anuomet išleistos, įvairių tautų. Klaipėdos vaikų bibliotekoje perskaityta visa „Pasaulio pasakų“ serija – ją, jau būdami suaugę, susirinkome ir turime namie. Kaskart šilta, kai mugėje prie mūsų prieina bibliotekininkė iš vaikystės – o dabar ir jos dukrelė yra Rūtusėlių gerbėja, ir kas anuomet galėjo pagalvoti, kas iš to išaugs!

Populiariausias Rūtusėlis – Angelas snaiguota suknele / etnodesign.lt archyvas

Kokią žinią Rūtusėlis dovanoja vaikams? Ar Rūtusėliai turi draugų vaikų tarpe?

Apsidžiaugiame kaskart, kai priėjęs vaikas pats išsirenka Rūtusėlį ir jo nebepaleidžia, jaučiamės bendraminčiai 🙂 Turime tokį vaikų draugą Skriejantį žirgelį su labai stebuklingais karčiais, kuriuose gyvena džiaugsmo vėjas. Tas žirgelis labai mėgsta ganytis prie lovelės, o kas joje miega, tas linksmas užmiega ir dar linksmesnis atsikelia. Dar yra toks Rutuliukų rutulys, kuris niekam kitam, tik augantiems vaikams skirtas ir pasakoja, kad su ir širdim būna visaip – ji gali būti plokščia sau kaip blynas, o dar ją galima auginti į aukštį ir plotį kaip tikriausią dosnų sodą. Ir patarimų ten šiek tiek yra, tokių veikiau rodančių kryptį nei instrukcijas.

Kur galima sutikti Rūtusėlius ir kaip su jais susidraugauti?

Kai kartais būname mugėse, kviečiame žmones prieiti kuo arčiau Rūtusėlių – jie labai meilaus būdo ir net pamerkia akį, o tada jau viskas prasideda… Mūsų studijoje, susirangius ant žalios sofutės, galima iki valiai raustis Rūtusėlių dėžutėje, skaityti jų istorijas, klausytis, ką jie pasakoja. Galima ir namie prieš miegą internete paskaityti Rūtusėlių pasakas, o sapne su jais susidraugauti 🙂

Rūtusėlis keliautojas – Vilkelis tarp lėktuvų / etnodesign.lt archyvas

Ar šių būtybių gerbėjai gali kur nors pamatyti, kaip yra kuriami Rūtusėliai?

Rūtusėlių gerbėjams studijoje verdame arbatą ir ten būnant ir labai norint galima savo rankomis Rūtusėlį paversti Sūpuonėliu – įverti jį skraidinantį siūlą. Iki tol Rūtusėliai nukeliauja ilgą kelią…

Jūs radote būdą, kaip šiandienine kalba prakalbinti senąjį tautodailės pasaulį. Ką galėtumėte palinkėti tiems, kurie tik ieško tos kalbų sintezės?

Mes patys be galo mėgstame džiazą ir „EtnoDesign“ improvizuojame paveldo – tautodailės ir folkloro – tema. Kelių džiaugtis būna visokių – kartais nuo autentikos pereinama prie džiazo, o kartais džiazas sugrąžina prie išgrynintos melodijos, prie pačios pradžios. Ir kuria kryptimi nutiks stebuklas, iš anksto nesužinosi. Palinkėti norime tik gražios, linksmos širdies – mums visiems 🙂

Rūtusėliai interjere pagal digma.lt

Rūtusėliai skaičiais: 

  • vidutinis dydis – 10 x10 cm
  • vidutinis svoris – 5 gramai
  • vidutiniškai Rūtusėlis gimsta per gerą savaitę
  • populiariausia spalva – natūrali medžio
  • populiariausia mediena – tikas ir raudonmedis
  • populiariausias Rūtusėlis pirkėjų tarpe – Angelas snaiguota suknele
  • šiandien jau pagaminta maždaug tiek vienetų, kiek gyventojų gyvena didžiausiame Lietuvos kaime

© Sraigūnas Lėtūnas 2013