Gegutės duonelė – ir galvos skausmas, ir džiaugsmas

Gegutės duonelė, eglikė, kėžiukas ir dar daugybė vardų turi visiems gerai pažįstamas dirvinis asiūklis (lot. Equisetum arvense). Tai viena įkyriausių piktžolių, kuri užkariauja daržus ir gėlių lysves. Dažnas net nuleidžia rankas, nes asiūklis tarsi slibinas devyngalvis – vieną rauni, du išdygsta. Taip yra todėl, kad šis augalas savo šaknis suleidžia net į metro gylį, o žemėje likusi menkiausia jo dalelė į saulės šviesą ištiesia naujas rankas. Asiūklis iš dirvos paima visą drėgmę, nepalikdamas jos šalia augantiems, tuo pačiu nuskurdina dirvą.

Iš vienos pusės, šis augalas iš dirvos surenka azotą, kalį, fosforą ir kaupia jį savo „spygliukuose“. Iš kitos pusės, tai unikalus gydomasis augalas, kuriame yra gausybė vertingų medžiagų, taip pat silicio rūgšties, itin naudingos mūsų organizmams. Ji būtina geram skeletui, gleivinėms formuotis, gydo žaizdas ir kraujagyslių sienelių pažeidimus. Silicio junginiai, kurių yra dirviniame asiūklyje, užkerta kelią akmenų atsiradimui inkstuose.

Migdolų skonio duonelė ir riešutėliai

Karų ir badmečių laikais žmonės iš asiūklio stiebų kepdavo duoną. Norvegijoje yra kasamos asiūklio šaknys ir nuo jų renkami gumbeliai, kurie pelenuose pakepinami. Norvegai juos vadina žemės riešutais, o tie riešutai – savo skoniu artimi migdolams. Tai didžiausias vaikų gardėsis. Riešutėliai susiformuoja maždaug pusmetrio gylyje, bet ko dėl vaikų nepadarysi.

Pirmas ne visada laimi

Asiūklis gyvena du gyvenimus. Anksti pavasarį iš žemės iškyla balkšvas smailus nariuotas stiebas be lapelių. Jis primena strėlę, kurios tikslas išbarstyti sporas. Šis asiūklis nei duonai, nei arbatoms netinka. Kai tik sporas išnešioja vėjas, baltoji strėlė nunyksta ir išdygsta žaliaskarė eglikė. Štai tas antrasis asiūklio pavidalas ir yra tas, kuris teikia džiaugsmo liaudies medicinos žiniuoniams. Skinama visa žaliuojanti dalis ir džiovinama, nes tik džiovintoje žolėje suyra žmogaus sveikatai pavojingas fermentas tiaminazė, kuris organizme skaido B grupės vitaminus.

Nuo senovės Romos iki šių dienų

Asiūklio vaistines savybes aprašė dar senovės Romos gydytojas Galenas. Nuo senovės asiūkliais buvo gydomos inkstų ir šlapimo pūslės ligos, sąnarių uždegimai, kraujuojančios opos, tuberkuliuozė.

Prasidėjus vasaros maudynėms ir pajutus, kad vis dažniau norisi bėgti į nykštukų namelį, o viešnagė ten ne pati maloniausia, asiūklis yra nepamainomas nuo šlapimtakių uždegimų ir deginančio šlapinimosi.

Asiūklis išvalo ne tik bacilas, bet ir kalkes iš kraujagyslių, pagerina atmintį. Tačiau ilgai vartoti asiūklio negalima. Čia ypač reikalingas saikas. Ši žolė tampa ne tokia pavojinga ir net veiksmingesnė, jei vartojama drauge su kitais augalais:

  • su bitkrėslėmis ir gluosnių lapais – išvaro parazitus ir apkuopia storąjį žarnyną nuo sukaupto turto;
  • su medetkomis ir mėta – numalšins šlapimtakių gaisrus;
  • su dedešva, gauromečiu ir veronikomis – sugrąžins atmintį.

Asiūklių kompresai ir vonelės nepatinka vėžiui ir hemorojui. Asiūklių nuoviras tirpdo cholestorolį ir mažina dantų skausmą.

Asiūklio nuoviru išplovus galvą, plaukai sustiprėja, todėl jis tinka skalavimui profilaktiškai nuo plaukų slinkimo. Su asiūkliu skalaujami plaukai įgauna sveiką blizgesį, mažiau veliasi.

O jei jaunas paneles užpuolė spuogai ar inkštirai, asiūklių arbata nuprausti veideliai tampa skaistesni.

Perspėjimas

Asiūklių negalima vartoti ilgą laiką ir dideliais kiekiais, taip pat esant edemoms, pasireiškiančioms dėl širdies ar inkstų nepakankamumo.

Informacija parenga pagal:
http://www.vlmedicina.lt/lt/asiuklis–ir-duonai-kepti-ir-akmenims-plauti
http://www.vlmedicina.lt/lt/asiukliai-organizmo-sluota
http://sveikata.tv3.lt/straipsnis/sveikata-namuose-kuo-naudingas-dirvinis-asiuklis-1896
http://tavosveikata.info/tag/dirvinio-asiuklio-vaistines-savybes/
http://naturalus.sveikas.lt/lt/naturalus-vaistai/vaistazoles/asiuklis_dirvinis/
https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/namai/kaip-iveikti-ikyru-augala-dirvini-asiukli-1034-649905