Šiaurės vakarų Žemaitijos piliakalniai

Žemaičių Kalvarija – Gardai – Barstyčiai – Apuolė – Mosėdis – Šaukliai – Salantai – Imbarė – Kalnalis 

Gardų ozas
Gardų ozas aut. Giedrius Norvaišas

Žemaičių Kalvarija išsidėsčiusi ant kalvų ir Varduvos bei Pagardenio upių krantų. Tai mažoji Jeruzalės kopija, į kurią maldininkai giedodami kalnus, susirenka liepos mėnesį. Miestelio puošmena – dvibokštė balta bazilika, koplytėlės ir piliakalnis, dar vadinamas Šv. Jono kalnu, kurio viršūnę puošia dvi Kryžiaus kelio stotys.

Gardai didžiuojasi vienu iš septynių ozų Lietuvoje. Ne, tai ne prekybos centras, tai švediškos kilmės žodis, kuris skirtas apibūdinti ilgą siaurą, panašų į pylimą kalvagūbrį, susidariusį iš smėlio, žvyro, žvirgždo sluoksnių, kartais ir riedulių, kuriuos suklostė ledyno viduje tekantys tirpsmo vandenys. Žmonės tokias kalvas dar ožnugariu vadina. Gardų ozas vilioja ne tik išskirtiniu kraštovaizdžiu, bet ir širdies formos salele, kuri skirta visiems, mylintiems gamtą.

Barstyčių akmuo tituluojamas didžiausiu rieduliu Lietuvoje, kuris iki Žemaitijos atkeliavo maždaug prieš 13 – 14 tūkstančių metų iš Skandinavijos. Šis 680 tonų sveriantis akmenukas sudarytas iš lauko špato, kvarco ir žėručio.

Apuolė – anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje. Dėl šios gyvenvietės pešėsi danai su švedais. Dabar vaizdingame Luobos upės slėnyje, ant piliakalnio kasmet rugpjūčio mėnesį vyksta „Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalis“, kurio metu inscenizuojamos Kuršių – vikingų kautynės, vyksta viduramžių amatų pristatymai.

Mosėdis – Lietuvos akmenų sostinė, kurį išgarsino gydytojas Vaclovas Intas ir jo įkurtas Unikalių akmenų muziejus. Šiuo metu muziejuje eksponuojama daugiau kaip 150 tūkst. įvairaus dydžio akmenų kolekcija – Lietuvoje paplitę Baltijos regiono uolienų rieduliai. Didžiausias muziejaus eksponatas sveria 50 tonų, mažiausias – vos kelis gramus.

Šauklių tundros plotas 82 ha. Čia galima pasivaikščioti po kraštovaizdį, kuris Lietuvoje buvo maždaug prieš 12 tūkstančių metų, t.y.  iš karto po ledynų ištirpimo. Atvykusiuosius pakeri 6 metrų aukščio kadagiai. Šauklių tundroje stūkso iš Suomijos, Švedijos, Alandų salų ir Baltijos dugno ledyno atnešti 0,3 – 3 m. skersmens rieduliai, kurių bendras tūris – 300 tūkstančių kubinių metrų. Dabar šioje tundroje apgyvendinti kalnų avinai – muflonai. Tai yra didžiausia Lietuvoje muflonų banda, gyvenanti aptvare laukinėmis sąlygomis.

Salantai, įsikūrę ant Salantos upės krantų, iš toli matomi dėl aukštai į dangų šaunančių dviejų raudonplyčių bažnyčios bokštų. Netoliese ir koplytėlė, stovinti ant kalnelio, nuo kur kadaise vakarais sklisdavo šaižus gaidžio giedojimas. Salantų miestelis nuo seno garsėja savo ypatingu „Salantų pyragu“, kurį įvertinto, pripažino ir pamėgo net patys didieji gurmanai.

Imbarės piliakalnis įrengtas Salanto ir Pilsupio santakoje. Tai vienas ankstyviausių ir gražiausių Vakarų Lietuvos piliakalnių. Kadaise čia stovėjusi stambi kuršių pilis, nuolat konkuravusi su Apuolės pilimi dėl pirmavimo visoje Ceklio žemėje. Viena iš daugelio legendų pasakoja, kad vietovė pavadinta pilies valdovo dukters Imbarės vardu. 2013 m. Salantų regioninio parko direkcija buvo apdovanota Didžiuoju archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurso prizu už Imbarės ir Kartenos piliakalnių sutvarkymą.

Kalnalio 15 m aukščio apžvalgos bokštas pastatytas 2006 m. Nuo jo atsiveria nuostabi Salanto upės slėnio panorama su tolumoje besistiebiančiais Salantų bažnyčios bokštais ir didingai stūksančiu Imbarės piliakalniu. Čia pat ir Įv. Lauryno bažnyčia, kurioje buvo krikštytas būsimas vyskupas Motiejus Valančius. Tiesa, senoji sudegė nuo žaibo kirčio, o naujoji pastatyta 1883 m.

© Sraigūnas Lėtūnas