Dzūkijos piliakalniai

Liškiava – Merkinė – Alytus – Punia – Birštonas

Vytauto kalnas
Vytauto kalnas aut. Gintaras Česonis

Liškiavos miestelis, įsikūręs ant Nemuno kranto pakeri kraštovaizdžiu ir ramybe. Čia stūkso piliakalnis su nebaigtu statyti pilies bokštu, įspūdingų formų alkakalnis, mitologinis akmuo su jaučio pėda ir galiausiai – jaukus buvęs domininkonų vienuolyno ansamblis. Bažnyčios interjeras atima žadą, o nusileidus į rūsius, vaizduotę įaudrina vienuolių mumijos, besiilsinčios stikliniuose karstuose.

Merkinės miestelis, kadaise buvęs ketvirtas pagal dydį LDK miestas. Čia širdies godų vedamas mėgo viešėti karalius Vladislovas Vaza. Nemuno ir Merkio upių santakoje tebestovi Merkinės piliakalnis bei daugybę kartų perstatyta ir grąžinta dar Vytauto funduota bažnyčia. Čia pat ir vienas aukščiausių apžvalgos bokštų, nuo kurio atsiveria bekraštės girios ir Nemuno vingis.

Alytaus piliakalnis seka legenda apie Mirgrausėlę ir Alytą, apie jų karštą meilę ir negailestingus kryžiuočius, apie sudegintą pilį ir Mirgrausėles ašaras. Į Alytaus piliakalnį dabar galima pasižvalgyti ir nuo vieno įspūdingiausio pėsčiųjų tiltų Lietuvoje.

Punios piliakalnis, stūksantis Nemuno ir Punelės santakoje, žvelgiantis į žmogaus rankų mažai paliestą Punios šilą, mena pasakojimus apie kunigaikštį Margirį, kuris nei pats priešams pasidavė, nei savo pilies užgrobikams neatidavė.

Birštono Vytauto kalnas byloja ne vien apie medinę pilį, kunigaikščio pamėgtus medžioklės plotus, bet ir apie paslaptingą sūrių versmių kilmę, apie pirmuosius bandymus ilgesniam laikui buteliuose išsaugoti gamtos teikiamas dovanas, apie saulės ir purvo tynes, apie Nemune paskendusį banginį ir jo paieškas, apie vienuolio kavą ir keistą statinį iš laukinių vyšnių šakų.

© Sraigūnas Lėtūnas