Ar tikrai lietuviškose Užgavėnėse užkoduotas antisemitizmas?

Užgavėnių persirengėlis prie kromelio

Pastaruoju metu netyla diskusijos apie Užgavėnių personažus, o tiksliau apie vieną personažą – žydą. Kai kurie visuomenės atstovai žydo personaže įžvelgia patyčias, slaptųjų Rusijos organizacijų darbo metodus, net antisemitizmo apraiškas. Tačiau ar tikrai kadaise kaimo glūdumoje gyvenęs žmogus, neturėjęs nei televizoriaus, nei radijo imtuvo, nei kasdieninio laikraščio ėmė ir persisunkė slaptųjų Rusijos organizacijų, o vėliau ir nacių ideologija bei ėmė „tyčiotis“ iš kitapus gatvės gyvenančių kaimynų – žydų, vengrų, vokiečių ar čigonų?

XXI amžiaus miestiečiui, kuris nebežino, kada karvės neduoda pieno, kada vištos nededa kiaušinių, kada gamta miega, sunku suvokti tai, kas vyko prieš 100 ar 300 metų, nes apie tai nerašo spauda, to nebeaiškina mokyklos suole. Vieną rytą atsikeli ir pasijunti gyvenąs kalėdinės prekybos centrų karštinės ritmu, dar kitą rytą išsigąsti po kiemą lakstančių persirengėlių, o, netrukus, žiūrėk, jau ir Rasos (Joninės)… O kodėl darome tą ir aną, nebekyla klausimas. Ir staiga patyčios… patyčios iš žydų, čigonų… Pasipila reikalavimai uždrausti, pakeisti per šimtmečius nusistovėjusias tradicijas. Pasižiūrėkime, o į ką tada keisime?

Pirmiausiai žvilgtelėkime į Gyvybės medį, dar vadinamą Rėdos ratu*. Medžio šaknys apima chtoninį pasaulį, požemių karalystę su visomis ten gyvenančiomis būtybėmis. Čia – vėlių pasaulis, čia – viskas, kas žmogui nesuprantama ir šiek tiek baugu. Šis apatinis Rėdos rato pusrutulis sutampa su gamtos miego laikotarpiu (mara), su rimtimi ir laukimu, nuo Ilgių (Vėlinių) iki Užgavėnių. Po pusės metų laukimo prasideda budimo (atkutimo) laikas, kada vyksta vienas svarbiausių virsmų gamtoje ir žmogaus gyvenime. Virsmas visada yra gąsdinantis. Juk ir šiandien sakome, kad sunkiausia yra gyventi perversmų, pertvarkos laikais.

Rėdos ratas pagal A. Žarskų
Rėdos ratas pagal A. Žarskų

Užgavėnėse po kaimus klajodavo gervės, meškos, arkliai, ožiai. Tai – tarpininkai tarp fizinio ir chtoninio Rėdos rato pusrutulių. Jų išskirtinis bruožas – išvirkšti kailiniai, kurie byloja apie tą baugųjį, nepažįstamą pasaulį. Čia pat žingsniuoja ir Giltinė. Tikra požemio pasaulio karalienė. Ar taip lietuvis tyčiojosi iš savo protėvių pomirtinės buveinės? Užgavėnės yra tas sankirtos taškas, kuriame persipina gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai. Ir jokios paniekos ar patyčių čia nėra. Tai susitikimas su tuo, kas baugu ir nepažįstama. Kaukė – tai žmogaus apdangalas, kokonas, iš kurio jis turi išvirsti, atgimti.

Tarp Užgavėnių persirengėlių išsiskiria jaunosios ir jaunikio personažai. Ar tyčiojamės ir santuokos? Persirengėliai ieško netekėjusių merginų ir vadinas jas bergždinikėmis, apibarsto pelenais, apkarsto silkių galvomis, o senberniams įkiša pliauska ir liepia ją graužti. Ir vėl patyčios? Santuoka buvo pats svarbiausias virsmas žmogaus gyvenime. Iš nerūpestingos vaikystės, kuomet visada buvo galima pasislėpti po mamos sijonu, žengiama į atsakingą suaugusiųjų gyvenimą, kada pečius užgula kasdienybės ir išgyvenimo našta. Tai baugus virsmas. Pati didžiausia vertybė – vaikai. Visuomenės pamatų pamatas yra palikuonis. Užgavėnių persirengėliai, lakstydami, daužydamiesi, barbendami į duris ir langus, šlakstydamiesi vandeniu, bando ne tik gamtą iš gilaus žiemos miego pažadinti, bet ir išjudinti gyvybingumą netekėjusių moterų ir nevedusių vyrų sielose.

Kur buvęs, kur nebuvęs pasirodo ir gydytojas, gailestingoji seselė. Tyčiojamės iš garbingos profesijos? Tikrai ne. Štai čia reikėtų žvilgtelėti į lietuvio būdą, į jo pasaulio suvokimą. Jei kaimynas suserga ir galuojasi lovoje, jis yra savas, nes nežino kaip įveikti ligą. Tačiau jei kokia kaimynė ar kaimynas atneša žolelių ryšulėlį ir sergantysis pasveiksta, pradedama šnibždėtis. Iš pagarbos, bet labiau iš baimės, kad tas ar toji žino daugiau, nei tie, kurie nežino. Žinojimas gąsdina taip pat, kaip ir nežinojimas. Tie žolininkai, gydytojai tampa raganomis, raganiais, t.y. asmenimis, reginčiais daugiau nei kiti. Kyla abejonės, nerimas – tai gal jie regi ir tą nematomą, paslaptingą vėlių pasaulį. Žmonės pradeda jų privengti, prisibijo ir taip stumia už savo socialinio pasaulio ribų į užribį. Žinantis daugiau nei visi tampa užribio žmogumi, gyvenančiu šiek tiek pagal kitas nei priimta gyvenimo normas**.

Į šią užribio zoną patenka ir visi tie, kurie yra ne iš „savo“ kaimo, nes niekas tiksliai nežino jų praeities, visi jie, senbuvių akimis, tėra atvykėliai ir atėjūnai. Tais laikais niekas automobiliais nevažinėjo, nelakstė traukiniais ar lėktuvais. Kaimo žmogaus pasaulio ribos buvo ties miškeliu, upeliu, apsiribojo sodybos ar kaimo tvoromis. Pasaulis dar kiek padidėdavo, jei buvo galimybė pavažiuoti arklio traukiama brikele. Ir viskas. Toliau – nežinia. Toliau – tas tamsus nepažįstamas pasaulis, kuris sutapatinamas su Gyvybės medžio šaknimis arba Rėdos rato chtoniniu pusrutuliu.

Štai čia ir atsiranda to atvykėlio, atėjūno personažas – žydas, čigonas, vengras, vokietis. Labai dažnai vengrai ir vokiečiai atvykdavo į Lietuvą ne tik kaip pirkliai, bet ir kaip gydytojai. Čigonai klajodavo po kaimus burdami ir spėdami ateitį. Tai tie žmonės, kurie žino ir mato daugiau nei kiti, nei kaimynas ar kaimyno kaimynas. Tai ar tikrai Užgavėnių persirengėliai šaiposi ir tyčiojasi iš tų, kurie žino daugiau?

Užgavėnių persirengėlis
Užgavėnių persirengėlis aut. Sraigūnas Lėtūnas

Persirengėlių būrys atspindi lietuvio baugios nežinios pasaulį, kuriame atsiranda vietos ir žydui. Nors žydai Lietuvoje gyvena nuo XII a., tačiau jų papročiai lietuviams nuo seno buvo mažai žinomi, nes žydų bendruomenės buvo gana uždaros ir kūrėsi miesteliuose, miestuose, o ne kaimuose. Tas paslaptingas barzdotas prekeivis, žibančiomis juodomis akimis, atvykęs iš miesto į kaimą nešinas margaspalviais audiniais, žibalu, silke, vinimis, kalbantis lyg ir lietuviškai, lyg ir ne visai, buvo tarsi tarpininkas tarp kaimiškos ir miestietiškos kultūros, tarp to, kas žinoma ir nežinoma.

Jeigu lietuvis nesityčioja iš gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tarpininkų – gervės, meškos, arklio, ožio, jei su baugia pagarba žvelgia į Giltinę, jei išsako savo širdies nerimą dėl didžiausio virsmo gyvenime – santuokos, jei bando sutvirtinti svarbiausią visuomenės pagrindą – vaisingumą, jei prisibijo žinančiųjų daugiau nei visi – raganų, raganių, gydytojų (vengrų ir vokiečių), ateities regėtojų čigonų, tai ar galime sakyti, kad lietuvis tyčiojasi iš tarpininko, kuris jungė dvi skirtingas kultūras – miesto ir kaimo?

Šiandien daugelis reikalauja pakeisti ar atsisakyti žydo personažo. Pažvelgus į XXI a. aktualijas ir realybes pamatysime, kad kaimas persikėlė į miestą. Na, beveik persikėlė. Ar šis persikėlimas išvadavo iš XIX a. fobijų? Vos ne kas antras laksto į būrimo salonus, konsultuojasi su ekstrasensais, spauda trimituoja dienos, savaitės ar mėnesio horoskopus. O tie ateities regėtojai dažniausiai neturi nei lašo čigonų klajoklių kraujo. Homeopatai, žolininkai ir holistinės sveikatos specialistai dažnai konkuruoja su gydytojais ir seselėmis, kurių vardai vis dažniau skamba kaip Ahmed, Jasmin.

O žydai? Nors greitai bus tūkstantis metų, kai pirmieji žydai atsikraustė į Lietuvą, kai gavo laisvų piliečių teises, tačiau iki šiol nežinome, ką reiškia tokie žodžiai kaip kahalas, ješiva, javnė ir t.t. Iki šiol nežinome, ar žinome pernelyg mažai žydų tautos švenčių tradicijų ir papročių. Jei nežinome, tai reiškia, kad vis dar bijome. Taip pat, kaip ir sirų, irakiečių, eritrėjų papročių ar tradicijų. Žvelgiant į šių dienų visuomenės fobijas, šalia vis dar nepažįstamo žydo nenuostabu būtų pamatyti karo pabėgėlių personažus. Tarpininkus tarp karo ir taikos, chaoso ir tvarkos.

Užgavėnių persirengėlis ant arkliuko
Užgavėnių persirengėlis ant arkliuko aut. Sraigūnas Lėtūnas

Ar tikrai norime keisti nusistovėjusią simbolių kalbą? Ar tikrai pažymėdami vieną svarbiausių virsmų gamtos kalendoriuje tyčiojamės iš savo kaimynų, iš jų tradicijų? O gal tik išverčiame savo vidinio, nuo svetimų akių kruopščiai saugomo, pasaulio baimes, nerimą ir bandome nuo jo apsivalyti? Gal mūsų papročių kalba vis dar nežinoma, nesuprantama mūsų kaimynams ir juos žeidžia? Gal pakaktų susėsti prie bendro stalo ir ramiai pasikalbėti, išsiaiškinti, kas yra juoda, o kas – balta? Gal tada vieniems nebeliktų nuoskaudų, o kitiems noro išsiversti savo vidinio pasaulio kailinius?

Riebių blynų ir gražių Užgavėnių!

P.S. Norintiems daugiau paskaityti, nuorodos žemiau:
* Aleksandras Žarskus „Rėdos ratas. Lietuvių kalendorinės šventės“
** Giedrė Sabaitytė „Raganų tapimas „užribio žmonėmis“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“

© Sraigūnas Lėtūnas

Reformacija. Ką ji reiškia man? Mūsų tautai? Valstybei?

Esu iš tos prarastosios kartos, kuriai bažnyčia tėra architektūra, istorija, dailė, menas. Tačiau, kažkodėl labai magėdavo užsukti pas liuteronus. Ten viskas arčiau žmogaus, arčiau žemės. Po pamaldų pastorius kiekvienam paduoda ranką, pasiteirauja, kas naujo, kaip laikosi šeimyna. Nėra tos priverstinės gėdos jausmo – išpažinties. Bendruomenė sustojusi gieda taip, kaip viena kryptim siūbuoja pušys šile. Ten yra kažkas kitaip, kažkas miela širdžiai. Bet likimas taip lėmė, kad ir į šią bendruomenę neįsiliejau.

Šiandien žvelgiant jau iš kitos perspektyvos, tenka tik raudonuoti iš gėdos, kad tai, kas pastatė mūsų valstybę ant tų tikrųjų pamatų – raštingumo, savos kalbos išsaugojimo, savimonės susiformavimo, – XIX a. tėra ujamos podukros vietoje. Kunigaikščiai Radvilos reformacijos idėjas kaip kelrodę žvaigždę nešė į Didžiąją Lietuvą. Reformatoriai reikalavo, kad pamaldos vyktų gimtąja kalba, kad Biblija ir Katekizmas būtų spausdinami gimtąja kalba. Tas stebuklas įvyko. Martyno Mažvydo „Katekizmas“, Baltramiejaus Vilento „Evangelijos“, Jono Bretkūno „Biblija“. Šie monumentalūs veikalai padėjo išsaugoti lietuvių kalba.

Deja… Nusilpo, išmirė reformatoriai Radvilos, užgeso ir reformacijos šviesa Lietuvoje. Na gerai, tebūnie rusena. Valstybė, kuri išgyveno ir sutvirtėjo padedant reformacijai, šiandien tik statistikos suvestinėse įvardina, kad Lietuvoje yra reformatai. Netikit? Pasižvalgykim vos į kelias vietoves Lietuvoje.

  • Deltuvos bažnyčia 2017
    Deltuvos bažnyčia 2017 m/ aut. Sraigūnas Lėtūnas

 

Deltuva. Štai taip atrodo viena seniausių reformatų šventovių Lietuvoje. Apleista beveik prieš šimtmetį. Nuniokota per Antrąjį pasaulinį. Ji taip ir nyksta diena iš dienos. Prieš dešimt metų darytose nuotraukose matyti, kad ja dar buvo rūpinamasi. Dabar uždėta lentelė „Stop. Eiti pavojinga“, o viduje jau siūbuoja suaugę medžiai… Ką bekalbėti apie modernios architektūros pasididžiavimą, Karolio Reisono (1894-1981) projektuotos, Kauno evangelikų reformatų bažnyčios likimą, kuri iki šių dienų tarnauja kaip sporto salė ir valgykla… Tai tik valstybės požiūrio klausimas į fundamentalią savo vertybių esmę.

Nuotraukų galerija

O dabar atverskime visa ko pradžios puslapį. Abraomas Ginvilonis. Iš Kulvos dvaro. Dvaro šiandien geriau neieškokime, nes iš gėdos norėsis skradžiai žemę prasmegt. Geriau Jonavoje, prie skulptorių Konstantino Bogdano (1926-2011) ir Mindaugo Šnipo (g. 1960) sukurto paminklo, nulenkime galvas išskirtinei asmenybei Abraomui Kulviečiui (1510-1545), kuris tapo švietimo švyturiu Didžiojoje Lietuvoje. Taip, tai jo dėka atidaroma pirmoji aukštesnioji mokykla Vilniuje. Išsilavinimą gavęs Krokuvos (Lenkija), Liuveno (Nyderlandai), Leipcigo ir Vitenbergo (Vokietija), Sienos (Italija) universitetuose, laisvai kalbėjęs graikų, hebrajų, vokiečių, italų kalbomis, jis pelnė karalienės Bonos Sforzos (1494-1557) prielankumą, drąsiai skleidė protestantiškas idėjas. Tačiau karalienei trumpam išvykus, jis buvo priverstas dėl savo įsitikinimų ir drąsos kritikuoti katalikų bažnyčią, bėgti iš Lietuvos.

Prieglobstį surado Karaliaučiuje, kur jį priglaudė kunigaikštis Albrechtas (1490-1568), pavedęs lietuviui kuriamo universiteto rūpesčius. 1544 metais įkūrus Karaliaučiaus universitetą A. Kulvietis tapo jo profesoriumi ir Graikų kalbos katedros vadovu. Karaliaučiuje dar 1543 m. pradžioje A. Kulvietis sukūrė pirmą Lietuvos Reformacijos tekstą – tikėjimo išpažinimą (lot. Confessio fidei), parašytą viešo laiško karalienei Bonai Sforzai forma. Į gimtąją kalbą vertė giesmes ir psalmes. Tai buvo kelio pradžia, kuriuo lietuviškas žodis ėjo į savo pirmąją knygą – Martyno Mažvydo „Katekizmą“, išvydusią pasaulį 1547 m. Deja, A. Kulviečiui jau nebuvo lemta jo pamatyti.

1545 m. pavasarį A. Kulviečiui buvo oficialiai suteiktas leidimas grįžti į Lietuvą, tačiau balandį Vilniuje jis staiga susirgo ir, nuvežtas į gimtąją Kulvą, mirė tų pačių metų birželio 6 dieną. Motina Elžbieta Kulvietienė teigė, jog Abraomas buvo nunuodytas priešininkų. Bažnyčia A. Kulvietį ir po mirties laikė eretiku ir neleido laidoti kapinėse, todėl jis buvo palaidotas kažkur prie namų – ant kalvos Kulvoje. Mirdamas A. Kulvietis draugų prašė lietuviškai giedoti jo paties išverstas psalmes.

Po A. Kulviečio mirties Karaliaučiuje liko jo aštuoniasdešimties Europoje įsigytų knygų lotynų, senovės graikų ir hebrajų kalbomis rinkinys. Tai pirmoji privati lietuvio bajoro biblioteka, sukaupta dar neprasidėjus knygų leidybai Lietuvoje. Be antikinės grožinės literatūros klasikų – Homero, Ezopo, Sofoklio, Euripido, Vergilijaus ir kitų leidinių, joje buvo Platono, Aristotelio, Ptolomėjaus, Plutarcho, Cicerono veikalų, 4 „Civilinės teisės“ tomai, nemaža kalbos mokslo, taip pat religinių protestantiškų knygų. Tai rodo, kad A. Kulvietis buvo vienas didžiausias ano meto lietuvių eruditų.

Mirus A. Kulviečiui kunigaikštis Albrechtas atsiuntė jo motinai Elžbietai užuojautos laišką bei persiuntė A. Kulviečio kuklią mantą ir visą biblioteką (būtų įdomu sužinoti jos likimą). Karaliaučiaus bažnyčioje A. Kulviečio atminimui buvo įmūryta paminklinė lenta su lotyniška epitafija.

O Lietuvoje… O Lietuvoje turime 2009 m. Jonavoje atidengtą paminklą Abraomui Kulviečiui ir 1978 m. Kulvos kaime, ant  Smičkių kalvos, aukščiausios Jonavos rajono vietos, pastatytą obeliską su paminkline lenta (architektas Kęstutis Gibavičius (1940-2008)).  Manoma, kad šis paminklas stovi ant A. Kulviečio kapo. Manoma… Na, dar Jonavoje yra jo vardu pavadinta gatvė, o Šiauliuose, Telšiuose ir Naujojoje Vilnioje nedidukai skerstgatviukai miestų pakraščiuose. Štai ir viskas. Tik tiek. O kam daugiau reikia…

© Sraigūnas Lėtūnas