Virenė – kas tai?

virenės

Simonas Daukantas savo chrestomatiniame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ rašo: Rūmė pas mažąsias duris vadinos virenė, arba kuknė. Kad virenėj, arba kuknėje, kakaliūse, arba pečiūse, ugnį pakuri, tada kaip įmanydamas saugokias nu jos. Kožnas gaspadorius, gulti eidamas, turi savo butoje apveizėti virenę, arba kuknę, trobas ir kamaras, ar visur žvakės užgesytos ir pirkšnys ugnavietoje apdengtos. O Motiejus Valančius rašo: Šv. Antonas meldė, kad jam leistų virenėj puodelius plauti, šaukštus, samčius ir kitus indus mazgoti.

XIX a. trobos su virene skersinis pjūvis, Plungės r. II Šaltinis: Dalė Puodžiukienė „Medinės ponų namų architektūros raida Lietuvoje XVI a. vid.-XIX a. vid“

Du žemaičiai savo raštuose mini virenes. Būtent Žemaitijos trobose jos plačiausiai ir buvo paplitusios. Tai iš nedegtų plytų sumūryti pusiau uždari kaminai – virenės, kurių sienos į viršų siaurėja, kol perauga į tradicinę kamino angą. Tai būta nemažų patalpų. Gaspadinės galėjo vaikščioti po kaminą su atviru ugniakuru ir ruošti maistą – katile ant trikojo buvo verdamas viralas, alus, rūkoma arba ant specialių šakių pamovus kepama mėsa, džiovinamos malkos.

J. Jurgučio gyvenamo namo virenės brėžinys © Lietuvos liaudies buities muziejus II Šaltinis: epaveldas.lt

Virenė – tai patalpa, kurioje tarsi plakė namų širdis, kur vanduo virsdavo gėrimu arba maistu, kur gimdavo įvairiausi kvapai, sklisdavo keisti garsai, kur vyko patys tikriausi burtai, stebuklai – suteikiantys jėgų ir gyvybės tų namų gyventojams.

Panemunės pilies virenė © Sraigūnas Lėtūnas

Virenių būta ir malūnuose, miestiečių namuose, pilyse, dvaruose, vienuolynuose.  Tikėtina, jog virenės į paprasto žemaičio būstą atkeliavo nusižiūrėjus į ponų namus. Smulkieji Žemaitijos bajorai statydami medinius dvarus vadovavosi Jokūbo Kazimiero Hauro (Haur, 1632-1709) knygos „Ekonomija žemėvaldos generalinė“ (1675 m. ir 1679 m. leidimai) patarimais, kur rekomenduojama virenės patalpą įrengti pastato centre. Tokio tipo pastatai buvo statomi per visą XVIII a.

J. K. Hauro rekomendacijos ponų namų statyboms knygoje „Ekonomija žemėvaldos generelinė” 1697 m. leidimas II Šaltinis: Dalė Puodžiukienė „Medinės ponų namų architektūros raida Lietuvoje XVI a. vid.-XIX a. vid“

Būta ir specializuotų virenių, kuriose veikė nedidelės druskos ar muilo viryklos, buvo gaminami vaistai. Iki šių dienų yra išlikusios senosios virenės Viekšnių senojoje vaistinėje, Kėdainių Arnetų namuose, buvusiuose Tytuvėnų bernardinų ir Vilniaus Šv. Arkangelo Mykolo bernardinių vienuolynuose, Panemunės pilyje ir Zyplių dvaro virtuvės pastate, Lyksūdės ar Mosėdžio malūnuose. Kai kur tos virenės praradusios savo tikrąją paskirtį, kai kur dar galima užuosti dūmo kvapus ir prisiliesti prie suodžių sluoksnio.

Zyplių dvaro ir Viekšnių vaistinės virenės © Sraigūnas Lėtūnas

Žemaitijoje, Vidurio, Šiaurės ir Šiaurės rytų Aukštaitijoje virenės statytos iki pat XX a. pradžios, tačiau nuo XX a. vidurio retai naudojamos. Keliaujant palei Nemunėlio upę, nuo Smaltiškių iki Aspariškių, dar galima pasigrožėti begriūnančiais keistais, akiai nematytais virenių statiniais, kurių čia suskaičiuojama net septyni.

Nemunėlio virenės
Nemunėlio upės virenės © Vilius Venckūnas II Šaltinis: nemunelis.lt

Šaltiniai:
1. Virenė
peržiūrėta 2021-11-18 per https://www.zodynas.lt
2. Virenė
peržiūrėta 2021-11-18 per https://www.vle.lt
3. Simonas Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“
peržiūrėta 2021-11-18 per http://antologija.lt
4. Dalė Puodžiukienė „Medinės ponų namų architektūros raida Lietuvoje XVI a. vid.-XIX a. vid“
peržiūrėta 2021-11-18 per https://vb.vdu.lt
5. „Tradicinė žemaičių architektūra. Pagalbinė priemonė projektuojant Žemaitijos nacionaliniame parke“ sudarytojai Giedrius Norvaiša ir Algimantas Mockus
peržiūrėta 2021-11-18 per http://zemaitijosnp.lt
6. Jurgis Bomblauskas, Ilona Burinskaitė, Gražina Žumbakienė „Žemaitijos tradicinė kaimo architektūra“
peržiūrėta 2021-11-18 per http://www.archimede.lt
7. Virenės
peržiūrėta 2021-11-18 per http://www.nemunelis.lt

© Sraigūnas Lėtūnas, 2021

Mėlyno pasaulio svaigulys

Matyti spalvas yra neįkainuojama dovana, kurios vertės dažnai nesuvokiame. Ryte atmerkiame akis ir matome spalvotus savo namus, artimuosius ir draugus. Pavasarį aikčiojam nuo gėlių margumyno, vasarą po dangų gainiojam baltai pilkus debesis, o rudenį neriame į spalvotų lapų šūsnis. Ir jei kas nors paklaustų, kokios spalvos kraujo lašas, žolė ar dangaus platybė, net nesusimąstydami atsakytume – raudonas, žalia ir mėlynas. Bet ar tai tiesa?

Pusiau žmogus, pusiau bitė

Kažkada Paryžiuje pravėriau prancūziškojo MO duris (Musée de l’Orangerie / Ornažerijos muziejus). Iki šiol atsimenu tą akimirką, kai patekau į Claude Monet (1840-1926) vandens lelijų pasaulį – hipnotizuojantį spalvų ir šviesos mirguliavimą. Žmogus, kuris apvertė visą klasikinės tapybos pasaulį aukštyn kojomis ir išmokė pajusti ĮSPŪDĮ (Impression). Tuomet, Oranžerijoje, dar nieko nežinojau apie ypatingą, klastingos ligos pažeistą dailininko regą bei jo gebėjimą matyti pasaulį bitės ar paukščių akimis. Tiesiog sėdėjau milžiniškų lelijų apsupty ir klausiausi mėlynų spalvų ir atspalvių šnabždesio. Užmerkiu akis ir dar dabar matau tą žaižaravimą.

Prancūziško mėlio kerai

Bent jau man, Prancūzija neatsiejama nuo mėlynos spalvos. Bleu de France – prancūzų mėlynoji. Ši spalva nuo XII a. buvo fonas karališkoms auksinėms fleur-de-lis (lelijos žiedai). Daugelio Prancūzijos didikų ir miestų herbų skydai nuspalvinti šia spalva. Ir dabartinę Prancūzijos trispalvę puošia mėlyna spalva, tik kiek šviesesnio atspalvio nei karališkoji Bleu de France..

O kur dar Šartro mėlynoji. Kažin, ar ne Prancūzijoje Liudo Truikio (1904-1987) pasaulėjautą apgaubė mėlynoji skraistė? Žvelgiant į mėlynai mėlynus jo vitražus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, mintys nuskrieja iki Šartro katedros. O jo auksiniai „Angelai“ mėlynojoje freskoje Šančiuose? Mėlynos scenografijos? Pastarosios stipriai įtakotos rytų kultūros, persmelktos egiptietiškomis formomis ir dekoru. Būtent egiptiečiai pirmieji savo žodyne rado vietą mėlynos spalvos pavadinimui ir pirmieji išmoko pasigaminti šiuos dažus.

Prancūzai į mėlynos spalvos kerus įviliojo ir lietingų, tamsių spalvų krašto Vincent van Gogh, ir saulės nupliekstos Andalūzijos Pablo Ruiz Picasso, kuris išgyveno ištisą Mėlynąjį periodą, ir kataloną Juan Miro. O kur dar Marc Chagal, Henri Matisse, Vasilij Kandinskij, Franz Marc, Mėlynieji raiteliai su Mariana Veriovkina iš Vyžuonėlių dvaro? O kur nesuvokiama paties prancūzo Yves Klein (1928-1962) aistra mėlynai spalvai, kurią jis panardino į vienanatės muzikos garsus (Symphonie monoton-silence) ir užpatentavo ją kaip IKB (International Klein Blue – Tarptautinė Kleino mėlyna, RGB kodas 0, 47, 167)?

Ką reiškia žodis „mėlyna“?

Iš kur kilo lietuviškas žodis „mėlyna“, etimologai tyli. Net artimose baltų kalbose vartojami visai skirtingi žodžiai mėlynai spalvai nusakyti. Tai, kas lietuviui „mėlyna“, latviui – „ zils“, o prūsui – „kirsnan“. Mokslininkai teigia, kad ilgą laiką žmonės neturėjo pavadinimo mėlynai spalvai. Neturėjo, nes jos neskyrė nuo kitų. Homeras savo kūrinyje „Odisėja“ jūrą nuspalvina „vyno tamsumu“. Kada lietuviai pradėjo skirti ir įvardinti šią spalvą, sunku pasakyti, nors spalvos žmogų domina nuo mažens.

Kokia semantinė reikšmė slypi mėlynoje spalvoje? Mėlynas dangus, mėlyna jūra. Didybė, neaprėpiamumas. Galbūt dėl to šią spalvą siejame su ramybe, taika, stabilumu, ištikimybe, gilumu, šaltumu, išmintimi, tiesa. Nemažai žiniasklaidos priemonių, bankų, aukštųjų technologijų įmonių savo rinkodarine, įvaizdine spalva renkasi mėlyną.

Įvairiose kultūrose egzistuoja daugybė frazeologizmų ir prietarų susijusių su mėlyna spalva. Pavyzdžiui graikai tiki, jog mėlyna spalva apsaugo nuo „blogos akies“; Korėjoje tamsiai mėlyna spalva yra gedulo ženklas; Dievas Krišna yra mėlynodis; angliškas posakis „to feel blue“ (būti liūdnam) arba amerikiečių „to sing blues“ (išdainuoti liūdesį (bliuzą), neturi atitikmens jokioje kitoje kalboje; vokiškas posakis „blau sein“ (būti mėlynam), reiškia būti girtam, o rusiškas posakis „голубой“ (žydras), reiškia – homoseksualus. The Cure dainuoja – I don’t care if Monday’s blue…

Kokios spalvos karalių kraujas?

Duke (kunigaikščio), Royal (karališkoji) arba Imperial (imperatoriškoji) Blue (mėlyna) siejama su kilme, kaip kad ir sąvoka – mėlynasis kraujas. Ar būna mėlyno kraujo? Būna. Atlikus tyrimus paaiškėjo, jog Europos karališkųjų šeimų atstovų kraujas yra rezus neigiamos 0 (I) grupės. Tokio tipo kraujas cirkuliuoja vos 5 proc. žmonijos kraujagyslių. Toks kraujas turi didesnį vario kiekį, o dėl padidėjusio vario kiekio kraujyje gali būti ryškesnis mėlynas atspalvis. Dar viena mėlynojo kraujo priežastimi aukštuomenėje buvo sidabras. Sidabriniai stalo įrankiai, indai, taurės lėmė tai, kad į organizmą patekdavo ir susikaupdavo nemažas sidabro kiekis. Sidabras apsaugo nuo bakterijų, tačiau sukeldavo ir Argiriją, t. y. apsinuodijimą sidabru, dėl kurio sankaupų organizme, žmogaus oda įgaudavo melsvą atspalvį.

Ar mėlynos akys iš tiesų yra mėlynos?

Ne. Akies rainelėje yra tik rudas pigmentas – melaninas, lemiantis akių spalvą, nėra nei žalio ar mėlyno pigmento. Rudos akys turi didžiausią melanino kiekį rainelėje, o mėlynos akys – mažiausią. Mėlynakiai žmonės yra jautresni saulės spinduliams, ir kaip bebūtų keista, labiau linkę į priklausomybę nuo alkoholio.

Mėlynas maistas

Tyrimai rodo, jog mėlyna yra labiausiai žmonių mėgstama spalva. Net 53 proc. pasaulio vėliavų pasipuošusios mėlyna spalva. Tačiau gamtoje, ypač kai kalbame apie maistą, mėlynos spalvos yra labai nedaug: mėlynės, šilauogės, mėlynieji kukurūzai, mėlynosios bulvės ir viskas. Galbūt tai sąlygoja ir poveikį pasąmonei? Teigiama, jog mėlyna spalva mažina apetitą, tad ji nerekomenduojama kavinių, restoranų ar valgomojo interjerui.

Kokios spalvos dangus?

Andrius Mamontovas dainuoja: „Koks mėlynas dangus / koks vėjas laukuose / aš vėl kažkur einu / aš taip noriu matyti tave“. Bet ar iš tiesų dangus mėlynas? Vakare jis kartais būna raudonas ar auksinis. Ar pamenat fizikos pamokas? O mokslas sako, jog Saulės šviesa pasiekia Žemės atmosferą ir dėl ore esančių dujų ir dalelių yra išsklaidoma visomis kryptimis. Mėlyna yra išsklaidyta labiau nei kitos spalvos, nes ji sklinda kaip trumpesnės, mažesnės bangos. Štai kodėl dažniausiai matome mėlyną dangų.

Ultra mare – už devynių jūrų, už devynių marių

Paveiksluose, freskose akys neria į dangaus žydrynę, į vandenynų begalybę. Šveč. Mergelė Marija apgobiam mėlyna skraiste, jos liemuo perjuosiamas mėlyna juosta, o aprašymuose jai suteikiamas žydrosios lelijos epitetas. Krikščioniškoje tradicijoje ši spalva nusako dievišką tiesą, išmintį ir teisingumą. Jeigu mėlyna yra mėgstamiausia žmonijos spalva, tai kaip ji gimsta, iš kur dailininkai išgaudavo tą hipnotizuojančią spalvą?

Pasirodo, tai bene brangiausia spalva dailininko paletėje. Renesanso epochoje tikra mėlyna, dar vadinama ultramarino mėlynoji (RGB kodas 18, 10, 143), buvo penkis kartus brangesnė už auksą. Ši spalva išgaunama iš reto, pusiau brangaus akmens lazurito (Lapis Lazuli), kuris nuo VI a. randamas išskirtinai tik Afganistano teritorijoje. Lotyniškas pavadinimas ultramarinus, reiškia „už jūrų“, nes į Europą iš Azijos jis atkeliaudavo jūros keliais per Veneciją.

Ultramarino gamyba buvo sudėtinga: nepaprastai kietą lazuritą susmulkindavo ir sutrindavo rankomis, šalindavo priemaišas, atsijodavo didesnes šviesias daleles nuo smulkių ryškiai mėlynos spalvos dalelių. Vėliau šis procesas patobulintas – sumalto lazurito dalelės buvo maišomos su ištirpintu vašku, sakais ir aliejais. Gauta masė suvyniojama į audinį ir panardinus į praskiestą šarmo tirpalą minkoma, kol ant dugno nusėsdavo grynas mėlynas pigmentas, o nešvarumai ir kristalai likdavo audinyje. Iki sintetinių ultramarino dažų išradimo 1826 m., tai buvo brangiausia spalva ir dailininkai, sudarydami sutartį su užsakovų, pasirašydavo atskirą susitarimą dėl ultramarino spalvos kiekio kūrinyje ir jo apmokėjimo sąlygų. Iš 1 kg akmens būdavo išgaunama vos 30 g, pigmento.

Nuo brangaus azurito iki pigios smaltos

Vietoj brangaus ultramarino, dailininkai naudodavo ir jo pakaitalus – azuritą ar smaltą, tačiau nei vienas jų neturėjo tokių gerų cheminių savybių po to, kai buvo sumaišomi su aliejais. Azuritas (RGB kodas 0, 127, 255) – natūralus mineralas, bazinis vario karbonatas, randamas įvairiose pasaulio šalyse prie vario rūdų telkinių. Azuritas naudotas tik grubokai sutrintas. Smulkiai sutrinti azurito kristalai netenka spalvos, išblunka. Šiaurės Europoje iki XVII a. naudotas Vengrijos radimvietėse kasamas azuritas. Smalta (RGB kodas 0, 51, 153) – tai smulkiai sumaltas mėlynos spalvos stiklas. Šis pigus pigmentas dažniau buvo vartojamas Šiaurės Europoje – Vokietijoje, Olandijoje, kur jį ir gamino. XVIII a. smaltą, kaip ir azuritą, išstūmė pigesnis ir lengviau pagaminamas Berlyno mėlynasis.

Indiškieji dažai

Vienas seniausių ir didžiausią paklausą per visą žmonijos istoriją turėjusių mėlynos spalvos dažiklių buvo augalinės kilmės indigas (RGB kodas 63, 0, 255), ypač plačiai vartotas baroko epochoje.

Augalų, iš kurių galima gauti indigo dažiklį, gana daug, tik nuo augalo tėvynės priklauso ir gaunamo dažiklio spalvos intensyvumas, ryškumas. Indijos vandenyno baseino šalyse indigas buvo gaminamas iš dažinės indigažolės (Indigofera tinctoria). Iš ten šis dažas atkeliavo Šilko keliu į Europą, o vėliau surasta ir Europinė augalo giminaitė dažinė mėlžolė (Isatis tinctoria). Graikai iš Indijos atkeliavusį dažą pavadino Indišku (Iνδικὸν φάρμακον), kuris lotyniškai jau skambėjo kaip „indicum“, o pasiekęs portugalų pirklius tapo „indigo“.

Indigo dažiklis vartotas audiniams dažyti, mėlynos spalvos pigmentams ir lakams gaminti, miniatiūrų tapyboje, naudotas kaip podažis po brangiais mineraliniais mėlynais pigmentais (lazuritu, azuritu), kaip smaltos priedas. Sumaišytas su aliejumi, tapdavo labai tamsios, beveik juodos spalvos. Atsparus rūgštims, bet ne šarmams ir ultravioletiniams spinduliams.

Sero Isaac Newton sugalvota vaivorykštė

Mokykloje turbūt esame girdėję, jog vaivorykštę sudaro septynios spalvos. Bet ar tai tiesa? Biblijos Pradžios knygos 9 dalyje rašoma apie Dievo Sandorą su Nojumi. 12 – 13 eilutėse kalbamas apie vaivorykštės sukūrimą: „ Ir šis, – Dievas pridėjo, – bus ženklas, kurį aš duodu visiems amžiams, mano sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų. Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės.“ Tačiau čia nerasime nei žodžio apie spalvas.

Viduramžių rankraščių tyrinėtojas dr. Kateh Thomas rašo, jog XI a. Biblijos vertimo į senąją anglų kalbą rankraštyje yra pavaizduota keturių – raudonos, purpurinės, baltos ir juodos spalvų vaivorykštė ir pateikiamas paaiškinimas: „Nes ji yra keturių spalvų ir įgauna jas iš visų elementų. Iš dangaus – ugningą spalvą, iš vandenų – purpurinę, iš oro – baltą, o iš žemės – juodą.“

To paties laikmečio nedideliame maldų rankraštyje „Ælfwine’s Prayerbook“, kuri priklausė Vinčesterio vyskupui, taip pat gilinamasi į vaivorykštės spalvas: „Vaivorykštė yra keturių spalvų ir yra suformuota iš saulės ir debesų priešybės, ir todėl ugningą spalvą ji gauna iš dangaus, purpurinę iš vandenų, mėlyną iš oro ir žalią iš žemės…“ Keturių elementų teorijos autorius yra Aristotelis ir tik seras Isaac Newton, prabėgus maždaug 2000 metų, išdrįso į vaivorykštės spalvas pažvelgti kiek kitaip – per fizikos ir mistikos prizmę.

Traktate „Optika“ Isaac Newton rašo apie savo eksperimentus su šviesa ir prizme. Jis teigia, jog baltą šviesą sudaro septynių spalvų spektras – raudona, ORANŽINĖ, geltona, žalia, mėlyna, INDIGO ir violetinė. Septynių. Nes tiek yra natų gamoje, nes per septynias dienas buvo sukurtas pasaulis, nes septyni yra magiškas skaičius ir serui tos magijos reikėjo. Štai kodėl jo vaivorykštėje atsirado oranžinė ir indigo spalvos, tačiau daugelis jų vaivorykštėje neįžiūri. Vieniems vaivorykštėje yra penkios, šešios, o kitiems septynios spalvos.

Tai kiek iš tiesų yra spalvų vaivorykštėje? Mažiausiai milijonas, arba tiek, kiek danguje yra žvaigždžių. Vaivorykštėje yra protu nesuvokiamas skaičius atspalvių, kurių paprasta akis tiesiog neįžiūri ir negeba jų atskirti.

Frankenšteino pilies alchemiko ir spalvų chemiko atradimas

Pirmasis sintetinis mėlynas pigmentas atsirado per atsitiktinumą. Tai – Berlyno mėlynasis (RGB kodas 0, 58, 81), priklausomai nuo atspalvio, buvo vadinamas Prūsijos (RGB kodas 0, 49, 83), Kinijos, Saksonijos, Antverpeno, Paryžiaus, Luizos mėlynuoju. Jo spalva svyruoja nuo tamsiai mėlynos, beveik juodos, iki žydros.

Maždaug 1706 m. šveicarų chemikas ir spalvų gamintojas Heinrich Diesbach dirbo vienoje laboratorijoje Berlyne su pietistu, vienu garsiausiu to laikmečio alchemiku Johann Konrad Dippel (1673-1734), kuris gimė ir užaugo Frankenšteino pilyje. Dippel tuo metu ruošė vadinamąjį „gyvulinį aliejų“ arba gyvybės eleksyra – alcheminį gėrimą, kuris turėjo išgydyti visus negalavimus. Jis distiliuodavo kraują ir pridėdavo į jį kalio karbonato, dar vadinamo potašu, gauto iš sudegintų gyvulių kaulų. Tuo tarpu Diesbach darbavosi su praktiškesniais privačių klientų užsakymais, gamindavo jiems reikiamų dažų pigmentus.

Į pabaigą ėjo vieno tokio kliento užsakymo terminas ir Diesbach suskubo gaminti „Florencijos ežero“ partiją. Tai raudonas pigmentas, kuris gaunamas iš virtų košenilinių vabzdžių, alūno, geležies sulfato ir potašo. Kaip tyčia pritrūko paskutiniojo ingridiento ir nusprendė jo šiek tiek pasiskolinti iš kolegos Dippel. Tačiau Diesbach nežinojo, kad pasiskolintasis ingridientas buvo užterštas heksacianoferratu iš Dippel „gyvūninio aliejaus“ mišinio. Kitą dieną Diesbach sugrįžęs į laboratoriją, vietoj tikėtosios raudonos medžiagos išvydo giliai mėlyną pigmentą.

Abu vyrai greitai suprato naujojo pigmento komercinę vertę. Dippel persikėlė į Nyderlandus, kur pradėjo gaminti savo Prūsijos mėlynąjį, o Diesbach liko Berlyne su Berlyno mėlynuoju. Remdamiesi tik žodine rekomendacija ir parduodami tik per patikimus kontaktus, Dippel ir Diesbach uždirbo nemažus pinigus iš naujojo pigmento, kurio slaptą formulę jie akylai saugojo. Tačiau 1724 m. anglų chemikas John Woodward Londono žurnale „Karališkosios draugijos filosofinis vertimas“ paskelbė Prūsijos mėlynosios spalvos gavimo metodą ir netrukus ji buvo pradėta gaminti įvairiose Europos šalyse. Dailininkai dažniausiai šį pigmentą maišydavo su aguonų arba riešutų aliejumi ir naudodavo pastelėms, aliejinėms, temperos technikoms.

Sevres porceliano kobaltas

Berlyno arba Prūsijos mėlynoji tapo revoliuciniu atradimu ir priežastimi kitoms spalvoms gimti. Svarus indėlis priklauso Prancūzijos vyriausybei, kuri po revoliucijų negandų, XIX a. aušroje skatino naujoves. Naujai paskirtas Sevres porceliano manufaktūros administratorius Alexandre Brongniart (1770–1847) prižiūrėjo chemiką Louis Jacques Thenard (1777–1857), kuomet šis sukūrė kitą sintetinę mėlyną spalvą – ryškų kobalto mėlynos spalvos pigmentą (RGB kodas 0, 71, 171). Jį įkvėpė tradicinės kobalto oksido mėlynos glazūros matytos ant XVIII amžiaus Sevres porceliano. Egipte kobalto druskos naudotos mėlynos spalvos pigmentui gaminti jau apie 1500 m. pr. Kr. Kinijoje rasta kobalto junginiais dekoruota Tang dinastijos (618–906 m.) laikų keramika.

1804 m. pabaigoje Louis Jacques Thenard paskelbė apie savo sėkmingus eksperimentus, skrudinant krosnyje kobalto arsenatą ir kobalto fosfatą su aliuminio oksidu. Jis atskleidė kobalto mineralogijos sudėtingumą, įskaitant kobalto violetinę, žalią ir geltoną spalvas. 1807 m. buvo pradėta naujojo kobalto mėlynojo pigmento gamyba Prancūzijoje. Pigmentas buvo ir tebėra palyginti brangus. Jis labai atsparus šviesos, atmosferos, temperatūros poveikiui, dėl to plačiai naudojamas keramikos glazūroms, spalvotų stiklų gamyboje, porcelianui dekoruoti. Naudojamas akvareliniams ir aliejiniams dažams gaminti, tinka sienų tapybos technikose, pastelėse, klijinėse, natūraliose bei sintetinėse temperose.

Prancūzų ultramarinas ir plenerai (plein air)

Trečioji išgauta sintetinė mėlyna spalva buvo šimtmečių kulminacija, ieškant pigiausio ir aukštos kokybės pakaitalo brangiausiam natūraliam pigmentui – ultramarinui. 1824 m. Prancūzijos vyriausybė paskelbė konkursą chemikams – sukurti tikrą sintetinį ultramariną. Galiausiai 1828 m. prizas atiteko Jean-Babtiste Guiment (1795–1871). Jis kaitino kaoliną, natrio karbonatą ir sierą krosnyje ir išgavo chemiškai identišką Lapis Lazuli pigmentą, tačiau dar ryškesnės spalvos. Norint atskirti jį nuo natūralaus mineralinio ekvivalento, jis buvo pavadinamas Prancūzų ultramarinu (RGB kodas 18, 10, 143).

Pagaliau tapytojai turėjo prieinamą, visiškai subalansuotą šaltų ir šiltų spalvų paletę, apimančią visą spektrą. Šis faktas kartu su paruoštai aliejiniais dažais metalinėse tūtelėse, labai palengvino tapytojų galimybes užfiksuoti stebimų natūralių efektų diapazoną gryname ore. Impresionizmo judėjimo esmė buvo būtent tapyba gryname ore (plein air), o naujų sintetinių ir palyginus nebrangių dažų atsiradimas suteikė dailininkams neišpasakytas galimybes įamžinti savo vizijas nuo ultramarino mėlio iki ultravioletinių atspalvių.

Tai tokie tie mėlyno pasaulio labirintai, pilni atradimų ir susikurtų mitų griūčių.

 

Šaltiniai:

  1. „The Amazing World Of UV Vision, Seen Through The Eyes Of…. Birds“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://www.sensorama.world
  2. „Monet May Have Been Able To See Ultraviolet Light“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://curiosity.com
  3. Ashley Cowie „Investigating the Invisible Color that Ancient People Couldn’t See“ peržiūrėta 2020-04-18 per https://www.ancient-origins.net
  4. Audronė Kaukienė „Bendrieji lietuvių ir prūsų žodžiai“
    peržiūrėta 2020-04-18 per http://www.buga.zarasumuziejus.lt
  5. Brian Roemmele „How did the term „Blue Blood” come about?“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://www.quora.com
  6. Kate Smith „Color symbolism and meaning of blue“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://www.sensationalcolor.com
  7. „The Meanings of Blue“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://www.colormatters.com
  8. Dan T. Gudgel „Your Blue Eyes Aren’t Really Blue“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://www.aao.org
  9. Kateh Thomas „How many colours were there in a medieval rainbow?“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://forthewynnblog.wordpress.com
  10. „The Science of Color“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://library.si.edu
  11. Ashley P. Taylor „Newton’s Color Theory, ca. 1665“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://www.the-scientist.com
  12. „Why the colour indigo is disappearing from Sir Isaac Newton’s ‘occult’ rainbow“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://nationalpost.com
  13. Jacqueline Howard „Two People Never See The Same Rainbow—And 6 More Amazing Facts About The Optical Phenomenon“
    peržiūrėta 202-04-18 per https://www.huffpost.com
  14. Orinta Politaitė „Kuo tampa Mėlyna? Justinos Nekrašaitės paroda projektų erdvėje „Kabinetas“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://artnews.lt
  15. Elizabeth B. Tucker „Blue….It Used to Be the Most Expensive Color on the Planet“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://www.etuckerart.com
  16. „Mėlyni pigmentai“
    peržiūrėta 2020-04-18 per http://old.ldm.lt
  17. Dylan Thuras „Day 13: Castle Frankenstein: Birthplace of a “vile devil”
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://www.atlasobscura.com
  18. Evie Hatch „The Story of Ultramarine Blue and French Ultramarine“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://www.jacksonsart.com
  19. „A Revolution of the Palette: The First Synthetic Blues and their Impact on French Artists“
    peržiūrėta 2020-04-18 per https://www.nortonsimon.org

Ⓒ Sraigūnas Lėtūnas, 2020

error: Content is protected !!